šeimà, grupė (du ar daugiau) fizinių asmenų, kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai, atsirandantys dėl santuokos, partnerystės, kraujo giminystės, įvaikinimo ar kitokios vaikų priežiūros ir auklėjimo teisinės formos, bendro namų ūkio tvarkymo ir kitų faktinių ryšių.
Šeimos funkcijos
nuotaka ir jaunasis civilinės metrikacijos metu
Šeimos svarbiausios funkcijos: žmonių giminės tęsimo (susijusi su vaikų gimdymu), ūkinė ekonominė (apima bendrą namų ūkio tvarkymą, ekonominį aprūpinimą, nuosavybės kaupimą ir paveldėjimą), auklėjamoji (būdinga šeimai kaip asmenybės socializacijos svarbiausiam garantui), laisvalaikio leidimo (realizuojami šeimos narių giminiško, t. p. emocinio ir psichologinio bendravimo poreikiai). Dėl šių funkcijų šeima yra vienas svarbiausių visuomenės, valstybės elementų, jų stabilumo šaltinių. Šeimos teisinius santykius reglamentuoja šeimos teisė. Sudarius santuoką sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Šeimoje asmenine nuosavybe laikomas atskirai įgytas, dovanotas, paveldėtas turtas, asmeninio naudojimo daiktai, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės ir kai kuris kitas turtas. Turtinės teisės ir pareigos gali būti nustatomos vedybų sutartyje.
Šeimos formų kaita
Šeimos formų kaitą lemia visuomenės socialinių santykių raida, visuomeninės ekonominės formacijos tipas, civilizacijos lygis, religija, teisėtvarka, papročiai, dorovė. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pirminės bendruomenės nereguliuojami lytiniai santykiai (promiskuitetas) buvo pakeisti grupine santuoka, ankstyviausia šeiminių santykių poligamine (poligamija) forma. Seniausia šeimos forma, manoma, buvo matriarchalinė šeima (giminystė – pagal motinos liniją, vaikų artimiausias giminaitis – motinos brolis), iš pradžių pagrįsta grupine, vėliau – porine santuoka (vienos moters santuoka su vienu vyru; šeima nesudarė savarankiško ūkinio vieneto – neturėjo šeimos bendros nuosavybės, vaikai priklausė tik motinos giminei, sutuoktiniai – kiekvienas savo motinos giminei). Įsigalėjus patriarchatui atsirado patrilokalinė santuoka, klostėsi monogaminė šeima (monogamija), kuri iš pradžių priklausė didžiajai šeimai.
Klasikinės visuomenės formavimosi laikotarpiu didžioji šeima suskilo į mažąsias šeimas (nuklearinė šeima), kurias sudarė tėvai ir vaikai, dažnai ir trečiosios kartos giminaičiai. Tokia šeimos forma gyvavo vergovės, feodalizmo ir kapitalizmo laikais. Dėl industrializacijos sumažėjus šeimos ekonominėms funkcijoms pakito jos sudėtis: ją dažniausiai sudarė tik sutuoktiniai ir jų vaikai. Mažoji šeima iki naujausiųjų laikų egzistavo kaip autoritarinė (pagrįsta tėvo valdžia ir autoritetu).
Po Antrojo pasaulinio karo Europos šalyse įsivyravo moderni egalitarinė šeima, pagrįsta sutuoktinių lygiateisiškumu. Skiriami moderniosios šeimos 3 struktūriniai tipai: nuklearinė šeima (susideda tik iš tėvų ir nuo jų priklausančių vaikų), išplėstinė šeima (susideda iš tėvų, vaikų ir kartu su jais gyvenančių kitų giminaičių), nepilna šeima (vaikai be vieno ar abiejų tėvų).
Postmoderniajame pasaulyje šeimos institucija išgyvena krizę – mažėja santuokų, populiarėja bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (konkubinatas), daugėja ištuokų, nepilnų šeimų, atotolio šeimų ir nesantuokinių vaikų, mažėja gimstamumas. Seksualinės revoliucijos, feministinio judėjimo (feminizmas) šalininkai ėmė reikalauti iš valstybės nesikišti į tariamai neutralią šeimos raidą ir atsisakyti tikslo grąžinti tradicines šeimos vertybes. Įvairių naujų šeimos formų šalininkų nuomone, šeimos institucija nežlunga, tik įvairėja. Šalių, kuriose išlikęs didelis prieraišumas prie tradicinių vertybių, visuomenė, matydama šeimos negatyvias tendencijas, skatina valstybę aktyviau reguliuoti šeimos raidos procesus (pvz., formuojant šeimos politiką) ir slopinti neigiamas tendencijas. Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995), gerbiamas ne tik santuoką sudariusių, bet ir jos nesudariusių, nors šeimos gyvenimą gyvenančių skirtingos ar tos pačios lyties asmenų šeiminis gyvenimas. Nesusituokę asmenys gali būti laikomi šeima, jei jų santykiai stabilūs ir niekuo, išskyrus tai, kad jie nėra sudarę santuokos, nesiskiria nuo sutuoktinių gyvenimo.
Nuo 1994 Jungtinių Tautų sprendimu gegužės 15-ąją minima Tarptautinė šeimos diena.
Šeimos instituto raida Lietuvoje
A. Gudaičio paveikslas Motina su vaiku (aliejus, 1930, Lietuvos dailės muziejus; © LATGA, 2020)
Lietuvos teritorijoje jau neolite (ketvirtas–antras tūkstantmetis prieš Kristų) atsirado, o 16–6 a. pr. Kr. įsitvirtino patriarchalinė šeima, pirmenybę šeimoje įgijo vyras, giminystė buvo nustatoma pagal tėvo liniją. Gentys gyveno šeimos bendruomenėmis, vadinamosiomis sudėtinėmis arba neišsidalijusiomis šeimomis (didžioji šeima, draugė). Santuoka buvo monogaminė, pirmo tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis mažoji šeima. Mažai pakitusi tokia šeima (istorinių šaltinių liudijimu, 13 a. jau vyraujanti) išliko iki 21 a. pradžios. 15 a., ypač 16 a. antroje pusėje įvykdžius Valakų reformą, šalia mažosios šeimos kai kur gyvavo 2–3 giminingų šeimų junginiai, vadinami tarnyba. 18 a. dvarų valstiečiams didinant lažą, kai kur nustatant ūkiniam vienetui privalomą darbingų vyrų skaičių, daugėjo daugialinijine giminyste susijusių šeimų. 19 a. pirmoje pusėje kaip prievolinis vienetas nustatytas kiemas, nurodyta, kiek jame turi būti darbingų vyrų.
16 a.–19 a. pirmoje pusėje šeimą dažniausiai kurdavo to paties luomo asmenys. Sutuoktinių, daugiausia bajorų, teises, turtinius santykius, į vyro namus atneštos pasogos apsaugą nustatė Lietuvos Statutas (16 a.), valstiečių – dar ir paprotinė teisė. Ištekėdama moteris gaudavo dalį ir kraitį. Mirus vyrui (arba užkurio žmonai) žmona arba užkurys turėjo teisę toliau ten pat gyventi ir naudotis turtu iki kitos santuokos. 16 a. Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose, 16–19 a. Lietuvos dvarų inventoriuose minimos neišsidalijusios šeimos (tėvai su vaikų šeimomis arba vedę broliai su netekėjusiomis seserimis), kurios maitinasi bendrai. Į tokią šeimą žmonos atsineštas turtas laikytas jos asmenine nuosavybe. Nuo 18 a. ėmė plisti kelių vedusių brolių šeimų junginys – valstiečių kiemas; jis tapo ir ūkinių prievolių vienetu. Kiemo nebuvo leidžiama dalyti, kol neužaugdavo vaikai. Tokie kiemai sparčiai ėmė irti panaikinus baudžiavą. Kai šeimoje nebūdavo sūnų, į šeimą ateidavo užkurys – vyriausios dukters vyras. Pagal tradiciją, į marčias išleidžiamos dukterys iš šeimos (buvusio kiemo) išeidavo, gaudavo dalį ir kraitį, o žemė būdavo padalijama sūnums; vieni jų vedę kūrė savo namų ūkius, kiti eidavo užkuriomis, tarnais. 1905 11 09 caro įsaku panaikinus bendruomeninį žemės valdymą neišsidalijusios šeimos sparčiai skaldėsi į mažąsias šeimas, žemės valdos smulkėjo.
Iki 19 a. antros pusės vyravusi mažoji šeima 20 a. pradžioje tapo vieninteliu lietuvių valstiečių šeimos tipu. Kapitalizmo laikotarpiu šeima vis dažniau buvo kuriama ekonominiais išskaičiavimais to paties socialinio sluoksnio ir tos pačios religijos asmenų. Turtiniai santykiai buvo tvarkomi remiantis 1840 įsigaliojusiomis Rusijos imperijos civilinės teisės bendrosiomis normomis. Santuoka nesukurdavo bendrosios vyro ir žmonos turto nuosavybės. Po vyro mirties žmona gaudavo 1/7 nekilnojamojo ir 1/4 kilnojamojo turto, jeigu jai neatitekdavo iki gyvos galvos valdyti vyro giminės nedalijamas turtas. Sūnūs paveldėdavo tėvo ir motinos turtą lygiomis dalimis, jeigu tas turtas nebuvo gimininis (gimininį turtą turėjo tik bajorai ir paveldėdavo tik vyriausiasis sūnus, kuris turėdavo išlaikyti kitus šeimos narius). Užnemunėje pagal 1825 Lenkijos civilinį kodeksą, 1836 santuokos įstatymą ir Napoleono kodeksą žmonos turtą valdė ir juo naudojosi vyras (be abipusės disponavimo teisės).
Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindus nustatė 1922 Konstitucija, turtinės teisės buvo tvarkomos remiantis 1922 įstatymu, kuriuo sulygintos vyrų ir moterų turtinės teisės. Prieš santuoką buvo galima sudaryti turto tvarkymo sutartį. Jei nebūdavo kitų įpėdinių, žmona po vyro mirties gaudavo 1/4 turto kaip nuosavybę, kitus 3/4 ji valdydavo iki gyvos galvos arba kitos santuokos; jei būdavo įpėdinių, 1/4 turto paveldėdavo iki gyvos galvos, o 3/4 atitekdavo vaikams. Kraitis priklausė žmonai. Klaipėdos krašte pagal Vokietijos civilinį kodeksą (1896) šeimos gyvenimą tvarkė vyras, žmona – tik namų ūkį. Nuo 1940 antros pusės Lietuvoje šeimos socialinę padėtį reguliavo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, nuo 1970 – Lietuvos SSR santuokos ir šeimos kodeksas. Vedę sūnūs ir ištekėjusios dukterys atsiskirdavo nuo tėvų ir kurdavo savo namų ūkį, išlaikė senus nedarbingus tėvus. Šeimai buvo būdinga bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (gyvenamieji namai, baldai, namų apyvokos daiktai, automobiliai), kiti šeimos nariai galėjo ja tik naudotis, turėti asmeninį turtą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Konstitucijoje (1992) įtvirtinta pareiga įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris stiprintų šeimos santykius, garantuotų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, pirminio visuomenės vieneto, geriausiai garantuojančio kokybišką kartų kaitą, apsaugą nuo jai kylančių grėsmių. Konstitucinis Teismas nutarime (2011) nustatė, kad pagal Konstituciją saugomos bei ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, pvz., nesudariusių santuokos vyro ir moters bendras gyvenimas, grindžiamas nuolatiniais emociniais prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir kitais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Nuo 2001 šeimos teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).
L: A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė‑Šaknienė Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 2008.
528