Semas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos aukščiausioji valstybinės valdžios institucija; jos suvažiavimas (sesija).
Liublino unijos (1569) aktu sujungus LDK ir Lenkiją į Abiejų Tautų Respubliką (Lietuvos ir Lenkijos Valstybę), abiejų valstybių seimai buvo panaikinti ir sudarytas bendras Seimas su viena rinkimo ir šaukimo tvarka, sudėtimi ir kompetencija.
Abiejų Tautų Respublikos Seimas (raižinys iš knygos Lenkijos istorija (...) t. 2, išleisto 1698 Londone; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Seimą šaukė Abiejų Tautų Respublikos valdovas, o per tarpuvaldį – Lenkijos Katalikų Bažnyčios primas. Siunčiamais į apskritis (pavietus) raštais (universalas) valdovas pranešdavo Seimo ir ikiseiminių seimelių sušaukimo laiką. Nuo 1573 Seimą pradėta šaukti reguliariai.
Įprasta Seimo suvažiavimo vieta buvo Varšuva, o karūnacinių seimų – Krokuva. Nuo 1673 kas trečias Seimas vyko Gardine. Elekciniai, karūnaciniai ir konvokaciniai seimai rinkosi tik Lenkijoje.
Seimą sudarė Atstovų rūmai (po du atstovus rinko apskričių seimeliai) ir Senatas (senatorių iki gyvos galvos skirdavo valdovas). Atstovai atvykdavo į Seimą su instrukcijomis. Valdovas formaliai nepriklausė Seimui, bet be jo Seimas buvo laikomas nepilnu (kad Seimas būtų pilnas, jame turėjo dalyvauti valdovas, senatoriai ir atstovai). LDK atstovų skaičius beveik visą laiką buvo pastovus – 27–31 senatorius ir 48 rinkti apskričių atstovai; tai sudarė šiek tiek mažiau nei 1/3 visų narių. Seimas spręsdavo klausimus ir priimdavo nutarimus vienbalsiai, todėl mažesnis LDK nei Lenkijos atstovų skaičius didelės reikšmės neturėjo. Be to, LDK reikalai iš pradžių būdavo sprendžiami generaliniuose seimeliuose, o nuo 17 a. – atskirose Seimo sesijose: bendroje sesijoje buvo sprendžiami tik abiem valstybėms rūpimi klausimai. Senatoriai ir atstovai turėdavo atskirus posėdžius, bet prireikus posėdžiaudavo ir drauge. Kas trečio Seimo pirmininkas (maršalka) buvo renkamas iš LDK atstovų.
1784 paprastojo seimo, įvykusio Gardine, dienoraščio antraštinis lapas (Varšuva, 1785; Jogailos universiteto biblioteka)
Seimo pirmininkas iš pareikštų nuomonių padarydavo vieną bendrą išvadą, vadinamąją konkliuziją, kuri buvo suformuluojama Seimo nutarimu arba įstatymu, vadinamąja konstitucija (konstitucijos). Jeigu jas skaitant niekas neprotestuodavo, buvo laikoma, kad jos priimtos. Apskrityje jos įsigaliodavo tik pritarus apskrities seimeliui ir įrašius jos tekstą į Pilies teismo knygą.
1778 paprastojo Varšuvos seimo konstitucijos (Varšuva, 1778; Jogailos universiteto biblioteka)
Seimai buvo paprastieji, arba ordinariniai, ir nepaprastieji, arba ekstraordinariniai. Paprastieji seimai rinkdavosi ne rečiau kaip kas dvejus metus 6 savaitėms įstatymų leisti ir einamųjų valstybės reikalų spręsti. Nebaigę darbo laiku jie galėjo būti pratęsiami. Nepaprastieji seimai buvo šaukiami dažniausiai dviems savaitėms, iškilus svarbiems reikalams. Mirus valdovui, rinkdavosi dviejų savaičių Konvokaciniai seimai, kuriuose būdavo sprendžiami tarpuvaldžio reikalai ir aptariamas naujojo valdovo rinkimas, šešių savaičių Elekciniai seimai, kuriuose buvo renkamas valdovas, ir dviejų savaičių Karūnaciniai seimai. Vengdami nutraukti Seimą bajorai kartais rinkdavosi į konfederacinius seimus, kuriuose visi reikalai buvo sprendžiami paprasta dauguma.
Nepatenkinti valdovu didikai ir bajorai suvažiuodavo į rokošinius seimus, kurie faktiškai reiškė maištą prieš jį. Pasitaikydavo ir trumpalaikių, valdovo skubiai sušauktų, seimų suvažiavimų. Dėl ypatingo kai kurių seimų (sesijų) pobūdžio jiems prigijo specialiųjų vardai. Būdavo pacifikaciniai seimai, skirti bajorams su valdovu arba susivaidijusioms didikų ir bajorų grupuotėms sutaikyti, eksorbitaciniai seimai – dėl teisės pažeidimų, raitųjų seimai, kuriuose bajorai posėdžiaudavo raiti, pasirengę jėga priešintis didikams. Valstybės santvarką mėgino reformuoti Ketverių metų seimas (1788–92).
Seimo nutarimai turėjo būti priimami vienbalsiai. Pakakdavo vienam atstovui pareikšti nesutikimą (liberum veto), ir Seimo darbas nutrūkdavo. Iš pradžių veto teise naudojosi tik kai kurios didikų grupuotės arba susigrupavę kelių apskričių atstovai, vėliau – ir pavieniai asmenys (18 atvejų Seimas buvo nutrauktas dėl 1 atstovo nesutikimo). Didėjant bajorų savivalei 17 a. viduryje vis dažniau seimai buvo nutraukiami, o 18 a. tai pasidarė įprasta. Iš 1652–1764 įvykusių 55 seimų tik 7 baigė darbą sėkmingai, o visi kiti išsiskirstė nieko nenutarę. Nustojus Seimui normaliai funkcionuoti didėjo feodalinė anarchija. Valdovas, norėdamas kad seimai neiširtų, ėmė juos varžyti: nutraukti, atidėti iki palankesnio laiko, bet tai ne visada padėdavo. Neatidėliotiniems valstybės reikalams spręsti pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, kuriuose dalyvaudavo valdovas. Buvo šaukiami ir konfederaciniai seimai.
Ketverių metų seimas priima Gegužės trečiosios konstituciją (aliejus, 1806, dailininkas K. Wojniakowskis, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1764 Seime buvo padarytos kai kurios reformos: priimtas Seimo statutas, nustatyta, kad jis svarsto reikalus iš eilės pagal jų svarbą valstybei, kad maršalka renkamas ir kad iždo, ekonominiai reikalai sprendžiami balsų dauguma, suteikti neriboti įgaliojimai apskričių atstovams spręsti valstybės reikalus. 1791 Gegužės trečiosios konstitucija numatė naujų Seimo reformų, panaikino liberum veto, bet žlungant valstybei jos nebuvo įgyvendintos.
Seimas buvo luominė bajorų institucija, nei valstiečiams, nei miestiečiams nebajorams jame nebuvo atstovaujama, išskyrus Vilnių ir Krokuvą, kurių atstovai dalyvaudavo svarstant šiems miestams rūpimus klausimus. Dvasininkų reikalus gynė senatoriai vyskupai.
-seimai; -paprastieji seimai; -paprastasis seimas; -nepaprastieji seimai; -nepaprastasis seimas; -rokošinis seimas; -rokošiniai seimai; -pacifikacinis seimas; -pacifikaciniai seimai; -eskorbitaciniai seimai; -eskorbitacinis seimas; -raitųjų seimai; -raitųjų seimas
L: A. Janulaitis Lietuvos visuomenės ir teisės istorija Tilžė 1920; A. Šapoka Lietuva ir Lenkija po Liublino unijos Kaunas 1938; K. Avižonis Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais Kaunas 1940; W. Konopczyński Chronologia sejmów polskich 1493–1793 Kraków 1948; Historia sejmu polskiego t. 1 Warszawa 1984; H. Olszewski Sejm Rzeczypospolitej epoki oligarchii 1652–1763: prawo-praktyka-teoria-programy Poznań 1966; Dzieje Sejmu Polskiego Warszawa 1993, W. Kriegseisen Sejm Rzeczypospolitej szlacheckiej (do 1763 roku): geneza i kryzys władzy ustawodawczej Warszawa 1995; S. Ochmann‑Staniszewska, Z. Staniszewski Sejm Rzeczypospolitej za panowania Jana Kazimierza Wazy: prawo-doktryna-praktyka Wrocław 2000; A. Rachuba Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospolitej w latach 1569–1763 Warszawa 2002.
1008