šeimõs poltika, gyventojų politikos dalis, kuria siekiama reguliuoti šeiminius santykius, ugdyti visuomenę, kurti ir įgyvendinti teisines bei organizacines priemones, skirtas kurti šeimai palankią aplinką ir vykdyti šeimos problemų prevenciją. Šeimos politiką vykdančios valdžios institucijos nustato šeimos apibrėžimą, reguliuoja šeimos narių teisinius, darbo (pvz., suteikia lengvatų įdarbinant šeimos narius šeimos bendrovėje, nėštumo ir gimdymo atostogas, vaiko priežiūros atostogas, socialinį būstą), ekonominius (pvz., garantuoja galimybę bendrai apmokestinti visus šeimos narius, mažina mokesčius pagal išlaikytinių skaičių) santykius, teikia paramą šeimoms, sprendžia smurto šeimoje, demografines ir kitas problemas.
Šeimos politika dažniausiai skirta įteisintoms santuokoms ir jose gimusiems vaikams, bet daugelyje valstybių apima ir partnerystę sudariusius žmones ar ne santuokoje gimusius vaikus. 21 a. pradžioje Europoje (ir Lietuvoje) šeimos politika daugiausia nukreipta į mažėjančio gimstamumo, senstančios visuomenės (senėjimas), gyventojų ir santuokų skaičiaus mažėjimo, ištuokų ir tik su vienu tėvų augančių vaikų skaičiaus didėjimo, santuokos, kaip vertybės, silpnėjimo ir kitas problemas. Su šeimos politika susijusius reikalus reglamentuoja šeimos teisė.
Lietuvoje 2008 priimta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, įtvirtinusi tik santuokos pagrindu sukurtas šeimas, 2011 Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.