šeimõs sociològija, sociologijos sritis, tirianti šeiminį gyvenimą – šeiminius darinius, jų kaitą ir ryšį su socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu, santykius šeimoje, šeiminius procesus, šeimos ideologiją. 20 a. pradžioje susiformavusios modernios šeimos sociologijos pradininkai siekė kurti mokslo teorijas ir atsisakyti 19 a. išpopuliarėjusio šeimų istorinės analizės aprašomojo stiliaus. Iki 20 a. 9 dešimtmečio šeimos sociologai kūrė vadinamąsias tiesos siekiančias, vertybių nepripažįstančias, prognozuojančias teorijas, kurios remiasi empirinių duomenų objektyvia analize. Moksliškumas sietas su pozityvizmu ir kiekybine tyrimų metodologija. Didelį poveikį šeimos sociologinei sampratai turėjo šeimos ryšių natūralumo ir universalumo antropologinės idėjos (G. P. Murdockas, Jungtinės Amerikos Valstijos), kuriomis remiantis šeima apibūdinama biologiniais ir teisiniais ryšiais. Šeimos sampratoje pagal struktūrinį funkcionalizmą (T. Parsonsas, Jungtinės Amerikos Valstijos) pabrėžiama, kad vadinamoji branduolinė šeima (viename namų ūkyje su biologiniais vaikais gyvenanti santuokinė pora) yra pramoninei visuomenei būdinga žmonių gyvenimo forma. Ji yra mobili ir ekonomiškai nepriklausoma nuo giminystės ryšių, garantuoja tėvų ir vaikų santykinį saugumą, emocinius ryšius racionalioje, individualizuotoje visuomenėje. 20 a. viduryje demografiniai pokyčiai, sparti šeiminio gyvenimo formų kaita paskatino diskusijas apie šeimos ir šeiminių vertybių griūtį. Feminizmo, rasių ir etninių santykių, fenomenologinės sociologijos, atgimusio simbolinio interakcionizmo atstovai abejojo pozityvistinės modernios šeimos sociologijos galimybėmis tyrinėti pakitusius šeiminius darinius. 20 a. 8–9 dešimtmetyje šeimos sociologijoje įsigalėjo feministinė kryptis, šeimos sociologija tapatinta su namų aplinka ir moterų patirčių analize, lyčių santykiais šeimoje ir lyčių nelygybės klausimais, privataus ir viešojo gyvenimo, šeimos ir darbo priešpriešos tyrimais. 20 a. 10 dešimtmetyje įsitvirtinęs postmodernus diskursas šeimos sociologiją pavertė pliuralistiniu ir savikritišku dalyku ir iškėlė naujas tyrinėjimų kryptis. Šeima nebetapatinama su namų ūkiu ir santuoka, tyrinėjama ne šeimos griūtis, o šeiminiai pokyčiai, branduolinė šeima nebelaikoma šeiminio gyvenimo pavyzdžiu, o tik viena pasirenkamų gyvenimo formų. Pabrėžiama šeimos, kaip socialinio konstrukto, prigimtis, analizuojamas jos ryšys su šeimos ideologija, parodoma, kad socialiai sukonstruota šeimos teisinė samprata ir šeiminio gyvenimo standartai daro poveikį socialinių paslaugų ir paramos paskirstymui visuomenėje, nelygybės ir atskirties įtvirtinimui. Šeimos sociologijos tyrėjai pabrėžia šeimos sąvokos daugiareikšmiškumą ir atsisako vieno šeimos apibūdinimo. Diskutuojama dėl šeimos sąvokos pakeitimo naujomis, pavyzdžiui, siūloma nagrinėti ne šeimą, o pirmines grupes, intymius santykius, jų raidą, dinamiką (J. Scanzoni, C. L. Shehan, abu Jungtinės Amerikos Valstijos), tirti šeimą kaip asmens įsivaizduojamus diadinius (dvipusius) santykius (J. Trostas, Švedija), šeimos sąvoką tikslinti kultūros konteksto požiūriu (R. Nave‑Herz, Vokietija). Daug reikšmės teikiama dinaminiams šeimos darybos (D. H. J. Morganas, Didžioji Britanija), šeimos demonstravimo (D. J. V. Finch, Didžioji Britanija) aspektams, svarbūs giminystės ryšių ir kart tyrimai (V. L. Bengtsonas, M. Silverstein, Jungtinės Amerikos Valstijos, B. Nauckas, Vokietija). Pabrėžiama šeiminio gyvenimo konstruojamasis pobūdis (J. F. Gubriumas, J. Holsteinas, abu Jungtinės Amerikos Valstijos), šeimos ideologijos reikšmė (J. Bernardesas, Didžioji Britanija). M. Godelier (Prancūzija) pabrėžė vyro, kaip tėvo, vaidmenį šeimos ir visuomenės gyvenime. T. Szlendakas (Lenkija) tiria seksualinio bendravimo poveikį šeiminiams santykiams. Šeimų tyrimuose įsigali vadinamasis postpozityvizmas, diskurso analizė, šeimos analizuojamos pagal kalbos ir reikšmių konstravimą kasdienėje veikloje, tiriami institucinės socialinės aplinkos ir šeimos aplinkos reikšmių laukai. Remiantis feminizmo idėjomis persvarstoma lyties samprata ir patriarchaliniai šeiminio gyvenimo modeliai. Naujasis istoricizmas šeimos sociologijoje nagrinėja ne tik šeimos darinių istorinę kaitą, bet ir žinojimo apie šeimas ir šeiminio gyvenimo aptarimo kaitą. Postmodernizmas skatina ir antipostmodernistinių šeimos sociologijos krypčių radimąsi: kuriamos vadinamosios biosocialinės šeimos teorijos, sudėtingi, kiekybiniais statistiniais metodais pagrįsti šeimų analizės modeliai, derinamos biosocialinės ir postmodernistinės teorijos.
LIETUVOJE šeimų tyrimams poveikio turėjo etnologų (P. Dundulienės, P. Kalniaus, R. Paukštytės, A. Vyšniauskaitės), istorikų (D. Marcinkevičienės), edukologų (Z. Bajoriūno, B. Bitino, K. Miškinio, L. Rupšienės, J. Uzdilos), psichologų (G. Matulienės, G. Navaičio), kultūrologų (V. Kavolio) darbai. Istoriniu požiūriu nagrinėta tradicinė, tautinė, sovietinė ir šiuolaikinė lietuvių šeima. Nuo 20 a. 10 dešimtmečio atliekami gimstamumo ir prokreacinės (reprodukcinės) elgsenos, šeimos formavimo modelių kaitos (A. Maslauskaitė, A. A. Mitrikas, V. Stankūnienė), lyčių funkcijų šeimoje (V. Kanopienė, V. Stankūnienė), kart demografinių ir socialinių matmenų (M. Gedvilaitė‑Kordušienė, S. Kraniauskienė) tyrimai, analizuojami šeimos politikos klausimai (A. Jasilionienė, V. Stankūnienė), nagrinėjama šeimos konceptualizavimas (I. Juozeliūnienė), šeimos ideologija (A. Žvinklienė), smurtas šeimoje (G. Purvaneckienė), šeimų diskursai kultūrinės ir istorinės atminties kontekste (S. Kraniauskienė, I. Šutinienė, L. Žilinskienė).
L: I. Juozeliūnienė Janas Trostas ir šeimos sociologija: naujos tyrimo galimybės Vilnius 2003; A. Maslauskaitė, V. Stankūnienė Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir realybės Vilnius 2009; The Sociology of the Family: a Reader Oxford 2001; C. L. Shehan Marriages and Families Florida 2003.
1427