šeimõs téisė, civilinės teisės pošakis, kurio teisės normos reguliuoja asmeninius neturtinius ir turtinius fizinius asmenų santykius, atsirandančius dėl santuokos, partnerystės, giminystės, įvaikinimo, globos ar rūpybos.
Šeimos teisinių santykių dalyviai
Šeimos teisiniai santykiai atsiranda tarp sutuoktinių, gyvenančių šeimos gyvenimą nesusituokusių asmenų (partnerių), tėvų (įtėvių) ir vaikų (įvaikių), brolių ir seserų bei jų sutuoktinių, globėjų (rūpintojų) ir globotinių (rūpintinių), kitų šeimos narių. Demokratinėse visuomenėse šeimos teisė santykius reglamentuoja tiek, kiek būtina apsaugoti viešąjį interesą, apginti žmogaus teises, šeimos narių turtines ir neturtines teises.
Reguliuojami dalykai
Plačiausios šeimos narių teisės ir pareigos sieja tėvus ir vaikus asmeninių neturtinių, turtinių, paveldėjimo ir kitų santykių srityje (pvz., įstatymuose dažniausiai nurodoma tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius ir paramos reikalingus nedarbingus pilnamečius vaikus, o vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus, paramos reikalingus tėvus). Šeimos teisė reglamentuoja tik kai kuriuos asmeninius neturtinius santykius palaikydama valstybės požiūrį į tam tikras dorines vertybes (pvz., sutuoktinių tarpusavio pagarbos, lojalumo pareiga), dažniau nustato fizinio asmens (pvz., sutuoktinio, partnerio, tėvo) statuso pradžią ir pabaigą (pvz., santuokos sudarymo sąlygas, ištuokos pagrindus), kiti santykiai priklauso dorovės, tradicijų, šeimos narių tarpusavio susitarimų sričiai.
Šeimos teisė reguliuoja teisinius padarinius dėl asmeninių neturtinių interesų pažeidimų (pvz., kai vienas šeimos narys pažeidžia kito teises), t. p. įtvirtina tam tikrus privalomus draudimus ir principus (pvz., prioritetinė vaiko teisių apsauga). Šeimos teisė detaliau reguliuoja šeimos teisinių santykių dalyvių turtinius santykius (pvz., dėl sutuoktinių ar partnerių, vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo).
Šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių (partnerių) lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos bei kitais civilinių santykių reglamentavimo principais. Vakarų Europos valstybėse, turinčiose kodifikuotus civilinius įstatymus, šeimos teisė laikoma civilinės teisės dalimi ir reguliuojama civilinių kodeksų. Kai kuriose šalyse įsteigti specialūs šeimos teismai (pvz., Airijoje, Kipre, Lenkijoje), kurie taiko, aiškina šeimos teisės normas, sprendžia šeimos santykių teisinius ginčus teisenos tvarka.
Šeimos teisė Lietuvoje
Lietuvoje SSRS okupacijos metais šeimos teisė buvo laikoma savarankiška teisės šaka, nuo 1940 ją reglamentavo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, 1970–2000 (su pakeitimais) – LSSR santuokos ir šeimos kodeksas.
Pagal 2000 Civilinį kodeksą (įsigaliojo 2001) šeimos teisė tapo civilinės teisės dalimi (šeimos teisei skirta kodekso trečioji knyga), kuriai būdinga jos reguliuojamų santykių asmeninis pobūdis, specifiniai šių santykių atsiradimo pagrindai, siauresnis nei civilinėje teisėje dispozityvumo principas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) įtvirtinti šeimos teisei svarbūs principai: privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, tėvų ir globėjų nevaržomo rūpinimosi vaikų, globotinių doriniu ir religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, lygiateisiškumo, šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, motinystės, tėvystės ir vaikų apsaugos, sutuoktinių lygiateisiškumo, privalomos civilinės būklės aktų registracijos, santuokos bažnytinės registracijos pripažinimo, valstybės socialinės paramos šeimai, draudimo versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.
528