šeimõs terãpija, psichoterapijos šaka, kuri padeda nustatyti šeimos narių tarpusavio ryšius ir priklausomybę, gerinti jų tarpusavio santykius, šalinti šeimoje kylančias emocines problemas. Tikslas – skatinti šeimos narius keisti elgseną, lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius ir įgūdžius, kurie padeda įveikti problemas, padėti priimti veiksmingus sprendimus, įgyti daugiau savigarbos ir pagarbos šeimos nariams. Šeimos terapija padeda gydyti sutuoktinių neurozines reakcijas, vaikų ar paauglių neurozes, kurio nors šeimos nario alkoholizmą, psichinę arba lėtinę somatinę ligą. Tyrimai rodo, kad geresnių rezultatų pasiekiama, kai šeima interpretuojama kaip nedalomas vienetas. Šeimos terapiją kartais atlieka 2 psichoterapeutai (dažniausiai skirtingų lyčių). Abu sutuoktiniai turi tarsi savo psichoterapeutą, abu psichoterapeutai tarsi gina savo pacientą, bet iš tikrųjų sutuoktiniams pateikiami prieštaravimų sprendimo būdai, rodoma, kad ginčas gali būti konstruktyvus, o ne žeminantis ar beprasmis.
Šeimos terapijos kurso pradžioje šeimos psichologas ar psichoterapeutas susipažįsta su šeimos istorija, situacija, jos narių santykiais, šeimoje vykstančiais neigiamais procesais. Jis siekia tiksliai apibūdinti paciento problemą fiksuodamas jo emocinius ir pažintinius aspektus. Problema tikslinama, kol pacientas ir psichoterapeutas ją supranta vienodai, ji apibrėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis (tai leidžia suprasti, kodėl kilo problema, o kartais nurodo, kaip ją spręsti); taip nustatoma vadinamoji šeimos diagnozė – šeimos konfliktų priežastys ir pobūdis. Vėliau iškeliamos ir atvirai aptariamos problemos sprendimo alternatyvos. Psichoterapeutas neprimeta savo sprendimų, kritiškai įvertina visas alternatyvas ir padeda pacientui nuspręsti, kurios jų realios ir tinkamos atsižvelgiant į paciento ankstesnį patyrimą ir pasirengimą keistis. Numatoma, kokiomis priemonėmis ir būdais pacientas patikrins pasirinktų alternatyvų realumą ir galimybes. Savo būsimuosius veiksmus pacientas turi susieti su galutiniu tikslu. Vėliau atsižvelgdamas į savo poreikius jis kartu su psichoterapeutu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį), apibendrina rezultatus. Prireikus tikslinamas sprendimo planas, o iškilus naujoms ar giliau slypėjusioms problemoms grįžtama prie ankstesnio psichologinio konsultavimo.
L: G. Navaitis Psichologinis šeimos konsultavimas: teorijos ir metodai Vilnius 2002.