šeimýna, priklausomi (daugiausia feodališkai) žmonės, aptarnavę gentinės diduomenės, feodalų, turtingųjų miestiečių namų ūkį.
Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, ankstyvajame feodalizme (13 a.–14 a. vidurys) buvo tik nelaisvoji šeimyna, paveldėta iš patriarchalinės vergovės (patriarchaliniai vergai, arba šeimyniškiai). Kunigaikščių tokios šeimynos viršūnė tapo svarbiais pareigūnais, feodalais.
Likusioji šeimyna brandaus feodalizmo laikais (14 a. pabaiga–16 a. pabaiga) susiskaidė, jos narių dauguma buvo paversta baudžiauninkais (sudarė dalį bernų).
Namų ūkyje pradėta daugiau naudotis atsiradusios laisvosios šeimynos darbu. Ši šeimyna buvo verbuojama iš įvairių kategorijų žmonių, praradusių gamybos priemones, ir tarnavo už išlaikymą arba algą.
Nelaisvoji šeimyna iki 17 a. antros pusės įsiliejo į valstiečius baudžiauninkus.
683