seisminė skalė

seismnė skãlė, žemės drebėjimų stiprumo vertinimo skalė. Stiprumui nusakyti naudojami du parametrai – magnitudė ir intensyvumas. Magnitude M nusakomas žemės drebėjimo metu išsilaisvinusios energijos kiekis, ji reiškiama arabiškais skaitmenimis. Yra keli magnitudės skaičiavimo būdai, dažniausiai naudojamos tūrinės M_b arba paviršinės M_s bangos, lokali M₁ ir momento M_w magnitudės. Magnitudei vertinti dažniausiai naudojama Richterio skalė. Šį metodą žemės drebėjimų stiprumui matuoti 1931 sukūrė japonas Kiyoo Wadati, 1935 jį patobulino Ch. Richteris, bendradarbiaudamas su B. Gutenbergu. Richterio magnitudė lygi Woodo ir Andersono seismometru užfiksuotos seismogramos maksimalios amplitudės dešimtainiam logaritmui, kai atstumas nuo seisminio įvykio epicentro iki seismometro yra 100 km (jeigu atstumas yra kitoks, įvedama atitinkama pataisa). Kadangi ši skalė yra logaritminė, vienu magnitudės balu besiskiriančių žemės drebėjimų išsilaisvinusios energijos kiekis skiriasi apie 32 kartus. Praktikoje magnitudė pagal Richterio skalę būna nuo 1 iki 9, tačiau labai silpni uolienų skilinėjimai vertinami ir neigiamomis magnitudėmis.

Žemės drebėjimų intensyvumas apibrėžiamas pagal jų padarinius Žemės paviršiuje, o nustatomas pagal žmonių, pastatų ir gamtinės aplinkos reakcijas. Tam tikras žemės drebėjimas skirtingose vietose sukelia skirtingų intensyvumų virpesius. Didžiausias intensyvumas stebimas seisminio įvykio epicentre, mažesni – išsidėsto beveik koncentriškomis zonomis aplink įvykio epicentrą; jų forma priklauso nuo giluminės geologinės sandaros ir uolienų bei gruntų fizinių ir mechaninių savybių. Žemėlapiuose vienodo intensyvumo juostos žymimos linijomis – izoseistomis. Tam tikroje vietoje užfiksuotas intensyvumas priklauso nuo seisminio įvykio magnitudės, jo židinio (hipocentro) gylio, atstumo iki židinio, giluminės geologinės sandaros ir gruntų fizinių ir mechaninių savybių. Intensyvumas reiškiamas romėniškais skaitmenimis, kai kuriose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje) vadinamais balais. Skirtingose šalyse naudojamos skirtingos intensyvumo skalės: Kinijoje – 12 balų Liedu, Japonijoje – 7 balų Shindo, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 12 balų modifikuota G. Mercallio, Europoje – 12 balų Medvedevo, Sponheuerio ir Karniko skalė (MSK 64); nuo 1996 naudojama 12 balų Europos makroseisminė skalė (EMS 98).

Magnitudės ir intesyvumo sąsaja yra sudėtinga. Įvairūs autoriai pateikia keletą perskaičiavimo formulių, tačiau jos yra empirinės ir negali būti universaliai naudojamos be daugelio aplinkybių vertinimo. Statistikos duomenimis, per metus pasaulyje įvyksta vienas labai stiprus žemės drebėjimas, kurio magnitudė būna 8,0 arba daugiau, ir 18 stiprių drebėjimų, kurių magnitudės būna nuo 7,0 iki 7,9. Didžiausia magnitudė (9,5) užregistruota 1960 Čilėje. Silpnų žemės drebėjimų, kurių magnitudės vertinamos tarp 3,0 ir 2,0, įvyksta apie 50 000 per metus.

-Richterio skalė

766