seismogrãfas (seismo… + gr. graphō – rašau), prietaisas, registruojantis Žemės paviršiaus arba inžinerinių konstrukcijų mechaninius virpesius, sukeltus žemės drebėjimų, sprogimų, griūčių ir kitų gamtinių arba dirbtinių virpesių šaltinių. Seismografu užrašomų virpesių amplitudė kinta nuo 10–9 m iki kelių metrų, dažnis – nuo tūkstantųjų Hz dalių iki kelių šimtų Hz. Būna skirtingos konstrukcijos, užrašomo virpesių dažnių ir amplitudžių diapazono seismografu; skiriami trumpaperiodžiai (virpesių dažnis 10–0,7 Hz), ilgaperiodžiai (0,2–0,015 Hz) ir plačiajuosčiai (10–0,05 Hz) seismografai. Seismografą sudaro dvi pagrindinės dalys: seismometras (priima virpesius) ir registratorius (formuoja ir užrašo priimtus virpesius). Seismometro korpusas kartoja mechaninius virpesius, o inercinė dalis (švytuoklė arba svarelis) išlieka pusiausvyros būsenos.
seismografai
Santykinis korpuso ir inercinės dalies poslinkis paverčiamas elektriniu signalu, sustiprinamas ir užrašomas seismograma. Seismograma – virpesių skleistinė laike, kurios horizontalioje ašyje žymimas laikas, vertikalioje – virpesių amplitudė. Pirmą seismografą sukūrė italas Filippo Cecchi 1875, tačiau tobulesnius, praktiškam naudojimui skirtus seismografus pradėta gaminti nuo 19 a. 9 dešimtmečio. 21 a. pradžioje dažniausiai naudojami plataus diapazono jėgos grįžtamojo ryšio principu veikiantys seismometrai, o informacija įrašoma skaitmeniniu pavidalu; tai palengvina duomenų apdorojimą.
766