sėjà, sėklos paskleidimas ir įterpimas į dirvą tam tikru gyliu, dažnai kartu beriant ir mineralines trąšas.
Sėjos būdai
Pagal sėklų lauke išdėstymo tvarką (sėjos būdą) sėja būna pakrikoji, eilinė ir kvadratinė. Pakrikoji sėja yra pati seniausia. Sėklos išbarstomos be tarpueilių. Apsėta dirva akėjama, kultivuojama ar voluojama. Sėklos užžeriamos į dirvą nevienodu gyliu, ne vienu laiku sudygsta, ne visi daigai prasiskverbia į dirvos paviršių. Sėjama rankomis, sėjamosiomis mašinomis, iš lėktuvų.
Sėjant eilėmis sėja būna eilinė siauraeilė, plačiaeilė, juostinė, punktyrinė, lizdinė, kvadratinė lizdinė, kryžminė ir kitos. Eilinės sėjos (tarpueiliai apie 15 cm) metu sėjamoji mašina sėklas išberia vienodo gylio vagučių dugne ir užžeria jas purios žemės sluoksniu; sėklos sudygsta tuo pačiu laiku. Eilinė sėja būna siauraeilė (tarpueiliai 6–8 cm; sėjami linai, rečiau javai), plačiaeilė (tarpueiliai platesni kaip 25 cm, dažiausiai 45–70 cm; sėjami runkeliai, kukurūzai, daržovės, sodinamos bulvės), juostinė (sėklos sėjamos 2 ar 3 eilučių juostomis; juostose 6–20 cm tarpueiliai kartojami su 30–60 cm tarpueilių juostomis; siauresni (30 cm) tarpueiliai purenami rankiniais arba arkliniais, platesni (45–60 cm) tarpueiliai – traktoriniais padargais), punktyrinė (sėklos eilutėje beriamos po vieną lygiais atstumais), lizdinė (sėklos beriamos eilutėse į duobutes po kelias), kryžminė (eilutės išdėstomos išilgai ir skersai lauko).
juostinė sėja
Kvadratinės sėjos metu sėklos po vieną išberiamos kvadratų kampuose. Juose kartais sėklos išberiamos po kelias (kvadratinė lizdinė sėja).
Drėgnose dirvose sėjama ant vagučių, sausose – į vagutes. Daržovės sėjamos (sodinamos) į lysves. Netaisyklingos formos laukai apsėjami pagal lauko formą (kontūrinė sėja). Kalvotose ir skirtingos granuliometrinės sudėties dirvose sėjama ten, kur dirva pradžiūvusi (atrankinė sėja, arba pasirinktinė sėja). Sauso klimato vietovėse sėjami aukštaūgiai kultūriniai augalai (kukurūzai, saulėgrąžos, baltosios garstyčios) 2–3 eilučių juostomis (plotis 12–16 cm), 10–12 cm tarpueiliais (kulisinė sėja). Šie augalai sulaiko sniegą, saugo pasėlius tarp juostų nuo iššalimo, stabdo vėjo sukeliamą eroziją, kaupia dirvoje drėgmę.
Kartais lėtai dygstantys pagrindiniai augalai (cukriniai runkeliai) sėjami kartu su greičiau dygstančiais (miežiais; ženkliarodė sėja), kurie sudygę žymi tarpueilius. Taip sėjama retai. Kartais į sudygusių augalų (kukurūzų) tarpueilius pakartotinai sėjami kiti augalai (lubinai; įtarpinė sėja). Dviejų rūšių augalų sėja vadinama antsėline, pvz., dobilai sėjami į miežius arba į vikių ir avižų mišinį žaliajai masei, pašarui; dobilai sėjami į žiemkenčius. Žuvus augalams dėl stichinių nelaimių ar kitų priežasčių sėjama iš naujo (atsėjimas, arba persėjimas, pakartotinė sėja).
Sėjos laikas
Pagal laiką sėja būna ankstyvoji ir vėlyvoji. Daugiametės žolės (raudonieji, rausvieji ir baltieji dobilai, liucernos), vasariniai javai sėjami pavasarį. Anksčiau sėjami tie augalai, kurių sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra 1–5 °C, ir daigai nebijo šalnų (avižos, vasariniai kviečiai, miežiai, vikiai, žirniai, pupos, lubinai, runkeliai). Anksčiau pasėjus gaunamas didesnis derlius, sėkla vienodžiau sudygsta, įsišaknija ir sutvirtėja, augalai mažiau nukenčia nuo ligų ir kenkėjų, anksčiau subrandina derlių. Vėliau sėjami tie augalai, kurie dygsta, kai dirvos temperatūra 8–10 °C, kad jų daigų nepažeistų pavasario šalnos (agurkai, grikiai, kukurūzai, pupelės). Vasarą sėjami augalai žaliajam pašarui, silosui. Žiemkenčiai (kvietrugiai, kviečiai, žieminiai miežiai ir rugiai) sėjami rudenį tokiu laiku, kad iki šalnų spėtų įsišaknyti.
Sėjimo gylis, atstumas
Sėjimo gylį lemia dirvožemio drėgmė, granuliometrinė sudėtis ir augalų biologinės savybės. Sausose ir lengvose dirvose sėkla sėjama giliau, sunkiose – sekliau, stambi sėkla sėjama giliau, smulki – sekliau. Vasarojus (avižos, vasariniai kviečiai, kvietrugiai, miežiai) sėjamas 3–5 cm gilumu, pupos, žirniai 6–8 cm, lubinai, vikiai 2–3 cm, linai iki 2 cm gilumu; žiemkenčiai sėjami: rugiai 3–4 cm, kviečiai ir miežiai 4–5 cm, kvietrugiai 3–5 cm gilumu.
Kaupiamieji augalai (runkeliai, kukurūzai, bulvės) sėjami ir sodinami platesniais tarpueiliais. Pagal sėjamųjų agregatų lauke važiavimo tvarką sėja būna gretabarė, dvibarė, nuo krašto, nuo vidurio, ratu.
445
Sėja Lietuvoje
Lietuvoje iki 20 amžiaus vidurio vyravo vadinamoji pakrikoji ėja, sėkla į dirvą berta maždaug tolygiai, be tarpueilių. Javus valstiečiai sėdavo iš sėtuvių (kraitelių) arba prijuosčių. Paskui sėjėją einantis biržytojas žymėdavo biržę (braukdavo koja arba kaišiodavo šiaudų kuokštelius), kad sėjėjas matytų, iki kur apsėta. Pasėtą sėklą įakėjus kartais dirva buvo lyginama lygiu arba išilgai ar skersai krumpliuotu mediniu volu (ruliu). 19 amžiaus pirmoje pusėje dvaruose sėti pradėta sėjamosiomis mašinomis.
Sėjos pradžia dažniausiai būdavo siejama su mėnulio faze: vienur javus sėdavo ir daržoves sodindavo esant priešpilniui (manyta, augalai augsią didesni), kitur sėją pradėdavo (ir baigdavo) per pilnatį (manyta, augalai geriau augsią, nebūsią tuščių varpų). Daug kur javų sėja pradėdavo pirmadienį po pirmosios pavasario perkūnijos, avižų ir žirnių – ievoms pražydus, linus – per šv. Magdaleną (05 25), jie būsią ilgi kaip šv. Magdalenos kasos. Kad linai augtų tankesni ir ilgesni, sėjėjas vilkėdavo ilgą sermėgą arba trinyčius, kad javai geriau želtų, iki sėjos ir dar ilgai po jos nesiskusdavo barzdos. Daug kur sėjėjai sėjamo lauko gale pastatydavo klojime per žiemą laikytą gražiausią nekultų javų pėdą, paskui jį ant pasėtos dirvos skersai išdraikydavo tikėdamiesi, kad ir pasėti javai tokie geri užaugsią. Į lauką būdavo nešamasi ir per Žolinę pašventintų javų varpų.
Per sėją būdavo žiūrima, kokios krypties vėjas pučia (geriausias – šiaurės vėjas, tuomet augančių javų nepulsiančios kirmėlės), sėkla beriama kuo aukščiau (javai aukštesni augsią). Sėti eidavo kuo anksčiausiai, kad sėklų nematytų ir prinokusių javų nenulestų paukščiai: jiems skirdavo pirmąją saują (paukščiai sulesią tiek, kiek iš jos užderės). Tik kanapes sėdavo vėlai vakare saulei nusileidus, kai žvirbliai jau miega. Apsėtoje dirvoje kurį laiką palikdavo akėčias, pakinktus arba bent ištiestas vadeles, tikėdami, kad javai augsią didesni.
Baigę sėją valstiečiai seniau rengdavo sudėtines vaišes sambarį.
P. Dundulienė Žemdirbystė Lietuvoje Vilnius 1963; B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993.