sėjómaina, ariamosios žemės naudojimo būdas – žemė suskirstoma į pastovius, maždaug vienodo dydžio laukus, kuriuose kultūriniai augalai auginami tam tikra seka; ji numatoma iš anksto, priklauso nuo ūkio gamtinių ir ekonominių sąlygų. Taikant sėjomainą, augalai gali racionaliau naudoti drėgmę ir mineralines maisto medžiagas, dirvožemio armenyje nemažėja ar net gausėja organinių medžiagų, gerėja dirvožemio fizikinės savybės, mažėja piktžolių, užkertamas kelias augalų ligoms ir kenkėjams. Visa tai didina augalų derlingumą. Įvedant sėjomainą, atsižvelgiama į numatomų auginti augalų pasėlių struktūrą, kaitomiems augalams parenkami tinkami priešsėliai, sėjomainos laukų dydis ir forma planuojami tokie, kad būtų patogu dirbti. Augalai kaitomi taip, kad nemažėtų dirvožemio derlingumas, t. y. jį išnaudojantys augalai kaitomi su derlingumą gerinančiais. Po dirvožemį alinančių varpinių javų ir linų auginama derlingumą gerinančios daugiametės ankštinės žolės ir jų mišiniai su varpinėmis žolėmis, ankštiniai javai, organinėmis trąšomis patręšti kaupiamieji augalai. Šių grupių augalai kaitomi kasmet arba kas dveji metai. Pagal laukų skaičių sėjomaina būna dvilaukė, trilaukė ir daugialaukė (keturlaukė, penkialaukė). Pagal dirvožemio derlingumo didinimo būdą būna pūdyminė sėjomaina (piktžolės naikinamos ir drėgmė dirvožemyje kaupiama taikant juodąjį ir kulisinį pūdymą), sideracinė sėjomaina (lubinai ar kiti augalai, skirti žaliąjai trąšai, kaitomi su kitais augalais), žalieninė sėjomaina (dirvožemio organinėmis medžiagoms gausinti ir dirvožemio struktūrai gerinti ne trumpiau kaip 2 m. laikomos daugiametės pašarinės žolės; jas vėlai rudenį išarus, pavasarį sėjama varpinių vasarojus arba linai). Sėjomainos skirstomos pagal jų paskirtį ir auginamus žemės ūkio augalus. Lauko sėjomainos skirtos javams, techniniams ir kitiems augalams auginti. Specializuotoji sėjomaina: vienas ar keli sėjomainos laukai skirti techninių (linų, cukrinių runkelių) arba prekinių bulvių, sėklinių žolių pasėliams. Pašarinė sėjomaina sudaroma pašariniams augalams auginti. Pafermio (prieferminė) sėjomaina: pašarų laukai išdėstomi arti gyvulių fermų ir apsėjami žaliųjų ir sultingųjų pašarų gamybai skirtais augalais. Specialiojoje sėjomainoje vyrauja augalai, kuriems auginti reikia specifinių sąlygų ir specialios agrotechnikos. Tai daržo, vaistažolių, medelyno, daigyno, skiepyno, bityno, antierozinės (ištisinių ir juostinių žalienų) sėjomainos.
Pirmykštėje žemdirbystėje augalai buvo kaitomi atsitiktinai; kai pasėliai nustodavo derėti, žemė būdavo paliekama dirvonuoti arba apaugdavo mišku. Pirmosios sėjomainos buvo trilaukės. Vakarų Europoje jos paplito 7–9 amžiuje. Irstant feodalizmui ir plėtojantis agronomijos mokslams atsirado daugialaukė sėjomaina. Iš pradžių ji buvo keturlaukė. Vėliau laukų daugėjo. Tokia sėjomaina 16 a. plito Flandrijoje, 17 a. Anglijoje, 18 a. Vokietijoje, 19 a. Rusijoje ir kitose šalyse. Rusijos imperijoje iki 20 a. 3 dešimtmečio vyravo trilaukė sėjomaina. Daugialaukė sėjomaina buvo praktikuojama tik cukrinių runkelių auginimo rajonuose. Po prievartinės žemės ūkio kolektyvizacijos paplito daugialaukė sėjomaina.
LIETUVOJE trilaukė sėjomaina atsirado 11–13 amžiuje. Po Valakų reformos (1557) ji tapo visuotinė. Visur griežtai buvo laikomasi vienodos sėjomainos schemos: juodasis pūdymas, žiemkenčiai, vasarojus. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje dvaruose pradėta praktikuoti daugialaukė sėjomaina. Tarp I ir II pasaulinių karų kaimams skirstantis į vienkiemius ji paplito ir valstiečių ūkiuose. Iki 1961 kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo projektuojamos daugiausia žalieninės sėjomainos. Vėliau imta praktikuoti vietos sąlygoms pritaikytas ir kitas sėjomainas. Dažniausia yra lauko sėjomaina. Gerokai mažiau yra specialiųjų ir pašarinių sėjomainų.
229