sekimas

sekmas, grožinės literatūros kūrinio laisvas vertimas ar perkūrinys. Sekimas būdingiausias nacionalinės literatūros kūrimosi ir pradiniams raidos laikotarpiams. Dažnai buvo perkuriami Rytų šalių literatūros kūriniai (Ramajana, Mahabharata, Pančatantra, Navoji poemų ciklas Chamsė, Nizami poemos ir kita). Sekimas buvo laikomas gera stiliaus, literatūrinio skonio mokykla ir klasicizmo laikais. Vieni sekimai artimesni originalui ir laikomi vertimo rūšimi – laisvu vertimu (pvz., lietuvių literatūroje – S. Daukanto Rubinaičio Peliūzės gyvenimas yra vokiečių rašytojo J. H. Campe’s apysakos vertimas, lietuvių kalba išleista S. Daukanto knygoje Vertimai ir sekimai 1984), kiti – labiau nutolę nuo sekamo teksto, atspindintys savo krašto realijas (pvz., D. Poškos Mužikas Žemaičių ir Lietuvos, parašytas sekant 18 a. pabaigoje išėjusiu anoniminiu lenkišku eiliavimu Lenkų valstietis). Kai kada ir naujųjų laikų rašytojai naudoja kitų rašytojų kūrinių teminius motyvus ar struktūrines ritmines schemas savo originalių sumanymų kūriniams pažymėdami, kuo sekta (pvz., V. Mykolaičio‑Putino ciklas Sonetai, su paantrašte Sekant V. Šekspyru). Savotišku sekimu galima laikyti H. Kunčiaus pjesę Sučiuptas velnias (2001) – perdirbinys pagal Žemaitės komediją.

2271