Šèkina (hebr. buvimas, apsigyvenimas), judaizme – Dievo ar dieviškumo buvimas žemėje. Apie tai daugiausia rašoma rabinistinėje literatūroje ir aramėjiškuose Biblijos vertimuose. Šekina yra suvokiama kaip Dievo apraiška ar religinis aktas, žmogų priartinantis prie Dievo. Rabinistinėje tradicijoje įspėjama, kad Šekinos negalima suvokti kaip Dievo savybių ar aspektų (Šekinos suvokimas negali prieštarauti monoteizmui). Biblijoje ne vienas Dievo pasirodymas yra siejamas su Šekina; tai rodo, kad Dievas gali būti visur. Labiausiai paplitęs Šekinos kaip šviesos įvaizdis (ir žemė spindi nuo jo Artumo; Ez 43, 2), dažnas ir apgaubiančių sparnų įvaizdis. Manoma, angelai ir pasaulio tautų teisuoliai yra apšviesti Šekinos šviesos. Šekina gali būti visame pasaulyje, bet dažniausiai ji lydi Izraelio vaikus. Manoma, Šekina buvo Pirmojoje Šventykloje, ją sugriovus grįžo į dangų. Šekina sergi ligonius, gyvena tarp vyro ir žmonos (jei šie yra to verti), aplanko duodantįjį išmaldos. Kabalistinėje ir chasidinėje literatūroje Šekina suvokiama kaip po žemę pasklidusios dieviškosios kibirkštys. Šekina yra Dievo galia, esanti arčiausiai kūrinijos, todėl yra labiausiai pažeidžiama blogio. Šekinos išvadavimas yra religinis aktas ir eschatologinis tikslas, pasiekiamas meldžiantis ir laikantis judaizmo priesakų.
Žydų filosofijoje Šekina traktuojama kaip atskiras nuo Dievo esinys. Saadija Gaonas teigė, kad Šekina yra biblinė Dievo šlovės išraiška, Dievo ir žmogaus tarpininkė, pasireiškianti per pranašystes, galinti įgyti net žmogišką pavidalą. Judas Halevis Šekiną traktavo kaip Dievo įtaką, teigė, kad ji turėtų grįžti į žemę atėjus Mesijui. N. Krochmalis siejo su Pasauline dvasia, H. Cohenas Šekiną suprato kaip pasaulyje veikiančią jėgą, verčiančią visa ką judėti. M. Buberis ir F. Rosenzweigas Šekiną laikė imanentiniu Dievo buvimu žemėje. Šekinos pavidalu Dievas kenčia kartu su tauta ir kartu su ja yra ištremtas. Biblinį protėvių Dievą Šekina sieja su tremtyje likusiu Izraeliu.
2182