skla (semen), specializuotas sėklinių augalų lytinio dauginimosi organas, po apvaisinimo (kartais be apvaisinimo, apomiksės būdu) išsivystantis iš sėklapradžio. Visų dabar augančių augalų sėkla susideda iš gemalo ir luobelės. Gemalą sudaro gemalinis pumpuras, gemalinis stiebas ir gemalinė šaknis (augalų gemalas). Daugumos augalų sėklose maisto medžiagų atsargos kaupiasi endosperme, perisperme ar vienoje, dviejose arba keliose sėklaskiltėse. Sėklos luobelė susidaro iš sėklapradžio dangalų ir saugo gemalą nuo aplinkos poveikio. Būna lygi, raukšlėta, su išaugomis arba duobutėmis, vienspalvė, kelių spalvų arba marga, plika, apaugusi įvairaus ilgio plaukeliais, šereliais arba dygliukais. Luobelę dažnai dengia kutikulė ir vaško sluoksnis. Luobelės paviršiuje dažnai matosi saitavietė – vieta, kurioje prie sėklapradžio, vėliau ir prie sėklos buvo prisitvirtinęs sėklasaitis. Kartais išlieka mikropilės vieta. Pro saitavietę ir mikropilės liekanas tarp sėklos audinių ir aplinkos vyksta dujų apykaita, į sėklą patenka vanduo. Kai kurių augalų sėklos visą paviršių arba nemažą jo dalį dengia iš sėklasaičio susidarantis apysėklis. Nedidelė sultinga sėkla išauga vadinamuoju sėklagūbriu. Sėklos būna įvairaus dydžio. Smulkiausios yra gegužraibinių (0,01 mm skersmens ir 0,0002 g), stambiausios – arekinių šeimos augalų (pvz., lodoicės – 18–23 kg) sėklos. Dauguma sėklų daigios būna 3–10 m., kai kurių (pvz., piktžolių) gyvybingos išlieka 20–80 metų. Trumpiausiai daigios būna smulkios, maisto atsargų neturinčios, beveik vien iš gemalo sudarytos sėklos (pvz., gegužraibinių šeimos augalų). Seniausia sudygusi yra apie 2000 m. amžiaus datulinio finiko sėkla, rasta Izraelyje vykdant archeologinius kasinėjimus. Vaisiuose subręsta įvairus sėklų skaičius, dažnai nuo 1 iki kelių dešimčių, kartais kelių šimtų ar tūkstančių. Daugiausia sėklų subręsta gegužraibinių šeimos augalų vaisiuose (viename vaisiuje iki 4 mln.). Daugelio augalų sėkloms būdinga tam tikrą laiką trunkanti ramybės būsena, kurios metu jos nedygsta. Atsižvelgus į priežastis, sėklos ramybės būsena skirstoma į morfologinę, fiziologinę, morfofiziologinę, fizinę ir kombinuotąją. Morfologinė ramybės būsena būna, kai sėkla nedygsta, nes gemalas būna nediferencijuotas arba nesubrendęs. Jis subręsta arba užauga tada, kai sėklos išbyra iš vaisių (pvz., kai kurių salierinių, magnolijinių, vėdryninių šeimų augalų). Esant fiziologinei ramybės būsenai sėkla nedygsta dėl joje esančių dygimą slopinančių junginių. Morfofiziologinė ramybės būsena būna tada, kai sėkla nedygsta dėl nesubrendusio gemalo ir joje esančių gemalo brendimą ir dygimą slopinančių junginių poveikio. Fizinė ramybės būsena būna tada, kai sėklos dangalai į jos vidų nepraleidžia dygimui būtino vandens (pvz., kai kurių pupinių, dedešvinių, vijoklinių šeimų augalų sėklos). Esant kombinuotajai ramybės būsenai sėkla nedygsta dėl kelių priežasčių (morfologinių, fiziologinių, fizinių) derinio. Ramybės būseną gali nutraukti temperatūra, drėgmė arba kiti veiksniai. Kartais skiriama antrinės ramybės būsena, kai sėkla tam tikrą laiką nedygsta paveikta sausros, aukštos arba žemos temperatūros arba kitų veiksnių. Kai kurių augalų sėklos neturi net ir trumpo ramybės periodo, sudygsta iš karto, vos subrendus gemalui (pvz., rizoforų). Sėklos, kaip augalų dauginimosi organo, svarbiausios funkcijos yra maitinti gemalą, saugoti jį nuo nepalankių aplinkos sąlygų ir padėti išplisti į naujas teritorijas. Sėklomis minta įvairūs gyvūnai, žmonės jas vartoja maistui, spaudžia aliejų, gamina krakmolą, vaistus.
849