sėkliniai paparčiai

skliniai papačiai (Pteridospermopsida), lyginopteraniai, senovinių iškastinių pušūnų (Pinophyta) klasė. Pagrindinės gentys: Sphenopteris, Lyginopteris, Archeosperma, Medullosa. Gausiai augo vėlyvajame devone, klestėjo karbone ir perme, išnyko ankstyvojoje juroje. Daugelio pirmųjų Žemės sėklinių augalų apytakos sistema buvo primityvios haplostelės tipo. Strobilų neturėjo. Savo išore sėkliniai paparčiai buvo panašūs į sumedėjusius paparčius. Sėklinių paparčių įvairaus dydžio nuo 2 iki 20 cm skersmens stiebai buvo nešakoti arba dvišakiai. Jų viršūnėse išaugdavo kuokštai papartiškų plunksniškų lapų, kurių galuose arba šonuose susidarydavo pavieniai arba į mažas grupes susitelkę 5–7 mm ilgio evoliuciškai primityvūs sėklapradžiai, kurių dangalai viršutinėse dalyse buvo skiautėti. Sėklapradžiuose susidarydavo nuo 1 iki 70 gemalo neturinčių sėklų. Manoma, gemalai atsirasdavo vėliau ant žemės paviršiaus nukritusiuose sėklapradžiuose. Daugelio sėklinių paparčių stiebai turėjo orines šaknis, tai rodo, kad šie augalai tarpo pelkėtuose miškuose. Vieni pagrindinių akmens anglių klodų formuotojų. Manoma, iš sėklinių paparčių atsirado cikainiai ir benetitainiai.

2560