sekmãdienis, krikščionių privalomoji šventė. Katalikų Bažnyčioje įteisinta Kanonų teisės kodekso (1983, vertimas į lietuvių kalbą 2012). Sekmadienis yra svarbiausia krikščionių savaitės diena – Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį – Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Sekmadienis vadinamas Viešpaties diena, Kristaus Prisikėlimo diena, savaitės Velykomis, aštuntąja diena, krikščionių diena. Sekmadienis švenčiamas kaip pirmapradė šventė, Kristaus Prisikėlimas yra pamatinė sekmadienio reikšmė (liturginių metų pagrindas – kasmetinės Velykos). Sekmadienis turi būti autentiškas Viešpaties dienos pašventinimas, todėl nepainiotinas su savaitgaliu, tik kaip poilsio ir pramogų laiku. Per sekmadienio šv. Mišias krikščionys pamini Jėzaus Kristaus kančią, Prisikėlimą ir garbę bei dėkoja Dievui. Sekmadieniai skirstomi į advento (yra 4 sekmadieniai), gavėnios (5), Kalėdų laiko (3), Velykų laiko (8) ir eilinius (34). Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena, pirmasis birželio – Tėvo diena, pirmasis sekmadienis po pavasario lygiadienio per mėnulio pilnatį – Velykos.
sekmadienis
Sekmadienis pradėtas švęsti pirmaisiais metais po Kristaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo. Ankstyvojoje krikščionybėje vis daugiau žydų pereinant į krikščionybę, krikščionių sekmadienis pakeitė žydų kalendoriaus septintą savaitės dieną (atitinka krikščionių šeštadienį) švenčiamą šabą, perimdamas iš jo nuostatą tą dieną ilsėtis (Iš 20, 8–11; Įst 5, 12–15). Ši nuostata grindžiama Dievo ilsėjimusi po pasaulio sukūrimo ir septintos dienos palaiminimu (Pr 2, 2–3). Evangelijose minima, kad apaštalų laikais sekmadienis buvo suprantama kaip Pirmoji diena po šabo (seniausias sekmadienio pavadinimas) ir pirmoji savaitės diena, kurią Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusiųjų (Mk 16, 2. 9; Lk 24, 1; Jn 20, 1). Pirmąją savaitės dieną krikščionys rinkdavosi į duonos laužymo apeigas – švęsti Eucharistiją (Apd 20, 7; Žyd 10, 25). Didachėje ir Apr 1, 10 minima, kad atsisakius šabo ir pagoniškų savaitės dienų pavadinimų Eucharistijos šventimo diena imta vadinti Viešpaties diena. Pagonių Saulės diena (lot. dies solis) įgavo Kristaus kaip tikrosios saulės įvaizdį, Kristus imtas tapatinti su pasaulio šviesa (Jn 8, 12; 9, 5; 12, 46), patekėjusia teisumo saule (Mal 3, 20) ir pirmąja pasaulio Kūrimo diena, kai Dievas sukūrė šviesą (Pr 1, 1–5). Šią šviesą pirmieji krikščionys siejo su prisikėlusio Kristaus šviesa. Perkeltas į pirmąją savaitės dieną, sekmadienis turėjo visą savaitę priminti Kristaus prisikėlimą.
1–2 a. rašytiniai nebibliniai šaltiniai mini krikščionių paprotį nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei, giedoti ir šlovinti Kristų kaip Dievą. Šv. Justinas knygoje Apologija yra pateikęs seniausią sisteminį sekmadienio pamaldų aprašymą. Iki 4 a. pradžios sekmadienis Romos imperijoje buvo įprasta darbo diena (krikščionys Eucharistiją švęsdavo anksti ryte). Elviros sinodas (306), remdamasis 1 Kor 11, 17–34, įpareigojo kiekvieną sekmadienį aukoti šv. Mišias. 321 imperatoriaus Konstantino I įsakymu visi privalėjo švęsti sekmadienį kaip poilsio dieną, drausta teismai, amatininkų ir miestelėnų darbai, išimtis galiojo tik valstiečiams, kurie dėl oro sąlygų galėjo dirbti žemės darbus. Ilgainiui sekmadienio pamaldos darėsi pastovesnės ir iškilmingesnės, gausiau lankomos. Nuo 337 sekmadienio pamaldose įsakyta dalyvauti ir krikščionims kareiviams.
Nuo 16 a. vidurio dalyvavimas sekmadienio ir šventadienių Mišiose laikomas Katalikų Bažnyčios įsakymu, įsitvirtino nuostata, kad nepateisinamai praleisti šv. Mišias yra sunki nuodėmė. Pirmuoju Bažnyčios įsakymu tikintieji yra įpareigoti dalyvauti šv. Mišiose kiekvieną sekmadienį ir per bažnytines šventes, vengti veiklos ar darbų, galinčių trukdyti šią dieną švęsti, garbinti Dievą ir trikdyti poilsį. Nuo sekmadienio šventimo pareigos atleidžiama, jei tikintieji negali to padaryti dėl ligos, ligonių slaugos, atstumo, visuomeninių pareigų. Sekmadieninę pareigą papildo dalyvavimas pagrindinėse privalomose liturginėse šventėse – Kristaus Gimimo (Kalėdos), Kristaus Apsireiškimo (Trys Karaliai), Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinės), Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinės), Švč. Marijos, Dievo Gimdytojos (Naujieji metai), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (gruodžio 8), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė), Šv. Juozapo (kovo 19), Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus (birželio 29) ir Visų Šventųjų (lapkričio 1); kai kurios privalomos šventės perkeliamos į artimiausią sekmadienį.
L: Jonas Paulius II Dies Domini Kaunas 2004.
2245