sekrècija (lot. secretio – išskyrimas), organizmo ląstelių ir liaukų gaminamų medžiagų (sekreto) išsiskyrimas. Sekretuoti gali atskiros ląstelės, organų dalys arba organai. Daugiausia sekretuoja epitelinės ląstelės ir iš jų susidariusios liaukos. Sekrecija būna išorinė, arba egzokrininė, kai sekretas ištekamųjų latakų sistema išskiriamas į kūno išorę (pvz., prakaito liaukų) arba organų ertmes (pvz., skrandžio liaukų) ir vidinė, arba endokrininė, kai sekretas patenka į kraują ir limfą (endokrininių, belatakių arba vidaus sekrecijos liaukų, pvz., skydliaukės). Sekrecija apima tris etapus: sekreto gamybą, kaupimą ir išsiskyrimą. Sekretas gaminasi ląstelės endoplazminiame tinkle, vidiniame tinkliniame aparate, kur pernešamas ląstelės paviršiaus link ir išskiriamas (egzocitozė). Pagal sekreto išsiskyrimo būdą sekrecija būna merokrininė, arba ekrininė (sekretui išsiskiriant ląstelės struktūra nenukenčia, pvz., seilių sekrecija), apokrininė (atsidalija ląstelės paviršiaus fragmentai, pvz., pieno sekrecija) ir holokrininė (sekretui naudojamos suirusios ląstelės, pvz., odos riebalų sekrecija). Sekretą sudaro vanduo, elektrolitai, veikliosios medžiagos, kurios būna baltyminės (serozinės, peptidinės), gleivinės (mukozinės), mišrios (seromukozinės), riebalinės (lipidinės). Sekreto išsiskyrimą, liaukų ištekamųjų latakų ir kraujagyslių tonusą reguliuoja nervai (nervinis reguliacijos būdas) arba hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos (humoralinis reguliacijos būdas). Nedidelius kiekius sekreto išskiria ir kitų audinių ląstelės: neuronai (neuromediatorius), imuninės, kraujo ląstelės (antikūnus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas). Gyvūnų ir žmogaus hipotalame yra neurosekrecinių neuronų, kurie išskiria neurohormonus. Sekrecija yra svarbus ir naudingas organizmui procesas: hormonai, fermentai, tulžis ir kita dalyvauja biocheminėse reakcijose ir medžiagų apykaitoje, prakaitas, ašaros, seilės drėkina, sutepa, apsaugo kūno ir gleivinių paviršių.
2064