seksològija (seksas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), mokslo šaka, tirianti žmogaus seksualumą ir su juo susijusius reiškinius, su lytimi susijusius jausmus ir funkcijas, lytinio gyvenimo įtaką fizinei ir psichikos sveikatai, santuokai, šeimai ir darbui. Seksologija yra daugiadisciplinis aprašomasis mokslas, kuris remdamasis objektyviais ir empiriniais kriterijais naudoja įvairių mokslų žinias ir stebėjimo metodus. Pagrindiniai uždaviniai – įvertinti ir nustatyti tam tikrus normalaus seksualumo kriterijus, informuoti ir ugdyti lytiniais klausimais visuomenę, stiprinti šeimą, reguliuoti ir tobulinti intymaus gyvenimo harmoniją. Seksologijos tyrimo objektai – lytiniai organai (remiasi medicinos, daugiausia anatomijos, ginekologijos, andrologijos – mokslas, nagrinėjantis vyriškos lyties organizmo fiziologiją ir patologiją – žiniomis), lytinė elgsena (remiasi psichologijos, sociologijos ir antropologijos mokslų žiniomis), lytiniai refleksai (remiasi neuromokslų žiniomis), seksualinė deviacija (remiasi psichiatrijos mokslu), lytinės elgsenos priežastys (remiasi evoliucinės biologijos žiniomis), kitų gyvūnų lytinė elgsena (remiasi biologijos žiniomis). Apima lytinių santykių, žmogaus lytinės raidos ypatumus fiziologiniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu, lytinius santykius ir su jais susijusius reiškinius (ypač elgesį, sueities techniką), lytinius sutrikimus ir patologiją, lytiškai plintančių ligų plitimą ir epidemiologiją, visuomenės lytinės sveikatos problemas (abortą, visuomenės sveikatą, giminystę, lytinį išnaudojimą, fertilumo technologijas), su seksualumo apraiškomis susijusius teisinius dokumentus (remiasi kriminologijos žiniomis). Šiuolaikinė seksologija skirstoma į bendrąją (tiria anatominius, antropologinius, biologinius, etinius, fiziologinius, pedagoginius, psichologinius, socialinius ir kitus lytinio gyvenimo aspektus), medicininę (klinikinę), arba seksopatologiją, etnokultūrinę (tiria istorinius ir kultūrinius žmogaus lytinių santykių stereotipus), kriminalistinę (tiria lytinę elgseną ir kaupia apie ją žinias, kurios būtų naudingos sprendžiant lytinių nusikaltimų bylas), šeimos (tiria lytinius santykius šeimoje).
Seksologijos tyrimų svarbiausi metodai: eksperimentas, stebėjimas, klinikiniai tyrimo metodai (pacientų tyrimas ir stebėjimas per gydymo procesą), pagalbiniai metodai: anketavimas, anoniminė apklausa, interviu. Seksologiniai moksliniai tyrimai ne visada sėkmingi, juos sudėtinga atlikti, duomenų gavimas yra ribotas, nes tiriant su seksu susijusius reiškinius susiduriama su priešiškomis visuomenės nuostatomis, etikos normomis, be to, lytinis gyvenimas nėra viešas, jis slepiamas nuo kitų, apie tai gėdijamasi kalbėti. Manoma, kad tokių tyrimų validumas ribotas, yra gana didelis atotrūkis tarp garsiai reiškiamų žmogaus pažiūrų ir tikrosios lytinės elgsenos.
Jau senovėje seksas ir su juo susijusios problemos domino žmoniją. Senovės mitologijoje, vėliau ir filosofijoje buvo nagrinėjami lyčių skirtumai, lytinių organų anatomija ir fiziologija, sueities technika, pastojimas, nėštumas, gimdymas ir kita. Meilės meno senovės teorija ir praktika, vadinama erotologija (žymiausi atstovai ir kūriniai – senovės romėnų poeto Ovidijaus poema Meilės menas / Ars Amatoria arba Ars Amandi knyga 3, kurioje vyrai ir moterys mokomi suvilioti ir išlaikyti norimo asmens meilę, senovės indų brahmano Vatsjajanos Malanagos traktatas Kamasūtra, skirtas kama temai), nesistengė moksliškai nagrinėti seksualumo. Be to, iki 19 a. vidurio seksologijos raidą stabdė tradicinis neigiamas požiūris į žmogaus lytinį gyvenimą ir religijos įtaka. Seksologijos teoriniai pagrindai sukurti 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, kaip atskira mokslo šaka susiformavo 20 a. viduryje. Iš pradžių seksologija rėmėsi tik biologijos ir medicinos duomenimis. Didelę reikšmę jiems turėjo vokiečių gydytojų M. Hirschfeldo (1868–1935), A. Mollio (1862–1939), olandų ginekologo T. H. van de Velde’s (1873–1937) darbai. Vienas seksologijos teorijos pradininkų vokiečių dermatologas ir venerologas I. Blochas (1872–1922) knygoje Mūsų laikų seksualinis gyvenimas ir jo ryšys su šiuolaikine kultūra (Das Sexualleben unserer Zeit in seinen Beziehungen zur modernen Kultur 1907) teigė, kad mokslas apie seksą turi būti kompleksinis, vienijantis biologijos, medicinos, antropologijos, psichologijos, filosofijos, etnologijos, literatūros istorijos mokslus ir menus. Vokiečių psichiatras R. F. von Krafftas‑Ebingas (1840–1902), rusų psichiatras ir psichologas V. Bechterevas padėjo pagrindus objektyviems seksualinio elgesio tyrimams. Austrų psichologas, psichiatras, psichoanalizės pradininkas S. Freudas išplėtojo seksualumo teoriją, seksologiją papildė tam tikrais terminais, loginės analizės tyrimo metodu. Daugeliui to meto seksologijos darbų būdingesnė istorinė ir kultūrinė orientacija, seksologijos socialinės problemos buvo tik diskutuojamos, gydytojai daugiau domėjosi psichologiniais seksualinio gyvenimo aspektais. Didesnę reikšmę seksologijai turėjo R. F. von Kraffto‑Ebingo Seksualinė psichopatija: klinikinė ir teismo medicinos studija (Psychopathia Sexualis: eine Klinisch-Forensische Studie 1886), Didžiosios Britanijos publicisto, leidėjo ir gydytojo H. H. Elliso (1858–1939) veikalas Seksualinė inversija (Sexual Inversion 1897, papildyta 1929), Šveicarijos neuropatologo, psichiatro ir etimologo A. H. Forelio (1848–1931) Lytinis klausimas (La Question sexuelle 1905, lietuvių kalba 1933). 1899 M. Hirschfeldas pradėjo leisti pirmąjį periodinį leidinį seksologijos klausimais, 1919 Berlyne įkūrė pirmąjį Seksologijos institutą (Institut für Sexualwissenschaft; 1933 naciams atėjus į valdžią institutas uždarytas), 1921 Berlyne surengė pirmąjį Tarptautinį seksualinių reformų kongresą, 1928 įsteigė pirmąją Pasaulinę seksualinių reformų lygą. Seksologijos raida itin paspartėjo po 1948–53 Jungtinių Amerikos Valstijų biologo A. Ch. Kinsey (1894–1956) ir jo kolegų atliktų masinių vyro ir moters seksualinio elgesio tyrimų, kurie išdėstyti knygoje Kinsey pranešimai (The Kinsey Reports, knyga 1 Seksualinis vyrų elgesys / Sexual Behavior in the Human Male, išleista 1948, ir knyga 2 Seksualinis moterų elgesys / Sexual Behavior in the Human Female, išleista 1953), ją t. p. paskatino Jungtinių Amerikos Valstijų ginekologų W. Masterso (1915–2001) ir V. Johnson (1925) knygos Žmogaus seksualinės reakcijos (Human Sexual Response 1966) ir Žmogaus lytinis nevisavertiškumas (Human Sexual Inadequacy 1970). A. Kinsey 1947 Bloomingtone (Indianos valstija) įsteigė pirmąjį Kinsey sekso, lyties ir reprodukcijos mokslinių tyrimų institutą (The Kinsey Institute for Research in Sex, Gender, and Reproduction). Vokiečių filosofas ir psichiatras H. Giese (1920–70) knygoje Homoseksualus vyras pasaulyje (Der homosexuelle Mann in der Welt 1958) pirmasis iškėlė mintį, kad homoseksualumas nėra iškrypimas, o tik anomalija, tai yra iš esmės homoseksualinis potraukis nesiskiria nuo heteroseksualinio, tik jis būdingas visuomenės mažumai, ir kad iš tikrųjų homoseksualistų gydymas rezultatų neduoda. Šie veikalai sukėlė daug ginčų, bet privertė visuomenę labiau susirūpinti lytinio gyvenimo problemomis. 1972 Pasaulio sveikatos organizacija rekomendavo visoms šalims rengti specialistus, kurie teiktų visuomenei seksologinę pagalbą. 20 a. antroje pusėje seksologijos raidą labai paspartino genetikos, endokrinologijos, neurofiziologijos, embriologijos, evoliucinės biologijos, ginekologijos ir kitų mokslų laimėjimai.