seksopatològija (seksas + patologija), seksiãtrija (seksas + gr. iatreia – gydymas), seksologijos šaka, tirianti lytinių organų funkcijos sutrikimus, lytinį nukrypimą (seksualinė deviacija) ir lytinį iškrypimą (perversija), šių sutrikimų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Seksopatologija sprendžia sveikatos, gyvensenos, gyvenimo prasmės problemas. Intymaus gyvenimo kokybė svarbi žmogaus pasitenkinimui, gyvenimo pilnatvei, turi įtakos darbingumui, tarpasmeniniams santykiams, šeimos gyvenimui. Seksualiniai sutrikimai pasireiškia lytinio potraukio, susijaudinimo nebuvimu, skausmingais lytiniais santykiais ir erekcija bei ejakuliacija, dėl to sutrinka lytiniai santykiai arba nepajėgiama lytiškai santykiauti. Šie sutrikimai gali varginti ir vyrus, ir moteris. Seksualinių sutrikimų priežastys gali būti psichologinės (sukelia šeiminio gyvenimo problemos, partnerių nesutarimai, lytinių poreikių neatitikimas, stresas darbe, finansinei sunkumai ir kiti rūpesčiai, kurie slopina lytinį potraukį), fizinės (kyla dėl įvairių ligų, traumų ir kitų sveikatos sutrikimų; ūmios ligos, nėštumo ir gimdymo komplikacijos gali laikinai sumažinti lytinį potraukį), hormoninės (lemia hormoniniai pokyčiai, kylantys, pvz., vartojant hormoninę kontracepciją ar po menopauzės), medicininės (susijusios su kai kurių vaistų vartojimu, pvz., veikiančių centrinę nervų sistemą, hormonų veiklą ir kita). Seksualiniai sutrikimai kelia ypatingą diskomfortą, nukenčia gyvenimo kokybė, menkėja savigarba, atsiranda nevisavertiškumo kompleksas, nuolatinis nerimas, dėl to žmogus tampa uždaras, nervingas, kankina nemiga, mažėja darbingumas, jį vargina įkyrios mintys apie lytinį gyvenimą, kurio realizuoti neturi galimybės, vystosi vadinamoji lytinė neurastenija. Nesigydant gali išsivystyti impotencija, frigidiškumas. Lytinė norma yra lytinė elgsena, kuri sudaro sąlygas gerai fizinei, psichinei ir socialinei savijautai. Nenormaliais laikomi tokie lytiniai norai, nuostatos ir elgesys, kurie trikdo vidinę harmoniją, kenkia sveikatai arba socialiniams santykiams. Seksualinės partnerystės lytine norma laikoma abu priešingos lyties partnerius patenkinanti, jų sveikatai ir bendravimui nekenkianti lytinė elgsena. Seksologinė individualių skirtingumų koncepcija pripažįsta žmogaus teisę ieškoti savų pasitenkinimo būdų. Individualia lytine norma laikomas pajėgumas vykdyti seksualinę (dauginimosi), psichinę (pasitenkinimo) ir socialinę (bendravimo) funkciją. Partnerystės ir individuali lytinė norma apibūdina lytinės veiklos kokybę, fiziologinė lytinė norma – kiekybę, apimdama nepastovius rodiklius, kurie priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz., per sueitį ritmiškų judesių, vadinamųjų frikcijų, periodas tuo ilgesnis, kuo įprastesnės sueities sąlygos, kuo pasyvesnis vyras).
Skiriami seksopatologijos raidos keli etapai: lokalizacinis (lyties funkcijos sutrikimai buvo siejami tik su lyties organų ligomis), enciklopedinis (lytinės problemos buvo tiriamos ir aprašinėjamos psichologiniais, antropologiniais ir etnografiniais aspektais), psichologizacinis (lytiniai sutrikimai aiškinti kaip ankstyvos vaikystės įspūdžių padarinys; psichoanalizė, psichoseksualinė raida), parametrinis (visus lytinio elgesio variantus ir sutrikimus buvo bandoma įvertinti statististiniais rodikliais). Kiekvienas šių etapų buvo svarbus seksopatologijos fomavimuisi. Nuo 20 a. vidurio seksopatologija grindžiama kelių mokslo disciplinų sinteze, tyrimai atliekami įvairiais aspektais (biologiniu, medicininiu, socialiniu istoriniu ir psichologiniu). 20 a. antroje pusėje pradėta griežtai skirti lytinį nukrypimą ir lytinį iškrypimą. Šiuolaikinės seksopatologijos požiūriu neįprastas elgesys toleruotinas, jei patenkina patį žmogų, jo partnerį ir nekenkia visuomenei, dažniausiai stengiamasi padėti pacientui neskausmingai prisitaikyti prie visuomenėje vyraujančio gyvenimo būdo. Jei nukrypimai nuo normos įgyja ligos požymių ir dėl to kenčiama, jie gydomi. Įvairūs seksualiniai sutrikimai turi būti gydomi specialistų: seksologų, ginekologų, urologų, psichologų ir kitų, t. p. padeda gydyti seksoterapija.
LIETUVOJE veikia psichoterapijos ir seksopatologijos kabinetai (pirmieji įkurti 1965 Vilniuje ir Kaune, 1968 Klaipėdoje).