seksuãlinė deviãcija, paraflija (gr. para – prie, šalia, nuo + gr. philia – meilė), parapãtija (para… + gr. pathos – kančia, liga), pareròzija (para… + gr. erōs, kilm. erōtos – kūniška meilė), lytinio elgesio nukrypimai nuo visuomenėje priimtų lytinio elgesio normų. Pvz., kad gimtų kuo daugiau vergų, vergovinėje santvarkoje homoseksualumas būdavo draudžiamas tik vergams, iki 20 a. pradžios už jį teisiškai buvo persekiojami tik vyrai. Dabar daugumoje valstybių smerkiamas vyrų ekshibicionizmas, bet populiarus moterų striptizas (moteriškojo ekshibicionizmo atmaina). Seksualinė deviacija klasifikuojama įvairiai – kaip lytinio elgesio nukrypimai nuo visuomeninių, dorovės arba teisės normų ir patologiniai lytinio elgesio iškrypimai, vadinami perversijomis. Pagal nukrypimus nuo lytinio objekto seksualinė deviacija skirstoma į pedofiliją, fetišizmą, narcisizmą, gerontofiliją (jauno vyro lytinis potraukis senyvo amžiaus partnerei), nekrofiliją, zoofiliją, transvestizmą ir kita, pagal nukrypimus nuo lytinio tikslo arba visuomenėje priimto lytinio poreikio tenkinimo būdą – sadizmą, mazochizmą, hiperseksualumą, ekshibicionizmą, vuajerizmą ir kita, pagal netipinius nukrypimus – homoseksualizmą, transseksualumą, kraujomaišą. Seksualinė deviacija suprantama kaip nestiprėjantis ir neimpulsyvus nukrypimas nuo medicininių normų. Žmogus dėl konflikto su visuomene savo seksualinę deviaciją suvokia kaip ligą ir gali reaguoti įvairiai: ją pripažinti, laikyti tinkamu lytiniu elgesiu, ypač jei randa partnerį (homoseksualizmas, sadomazochizmas, transvestizmas, dalinis fetišizmas), su seksualine deviacija apsiprasti, greta normalaus lytinio elgesio praktikuoti savitas fantazijas arba savitą lytinį elgesį tam tikromis sąlygomis (pvz., su prostitutėmis), gali vengti seksualinės deviacijos, beviltiškai slopinti neįprastą lytinį elgesį ir seksualumą, kartais net nusižudyti arba neįprastą elgesį perkelti iš seksualinės į socialinę aplinką (pvz., sadistinių polinkių auklėtojas būna griežtas auklėtiniams pedagoginiu požiūriu). Kad seksualinė deviacija nestiprėtų, žmogui labai padeda tinkama santuoka (nuolatinė tinkama seksualinė partnerystė šalina konfliktus su visuomene). Kuo griežtesnis visuomenės požiūris į neįprastą lytinį elgesį, tuo didesnė visuomenės dalis persekiojama už seksualinę deviaciją ir tuo sunkiau asmeniui pasirinkti tinkamą partnerį ir sudaryti santuoką. Partnerius itin sunku susirasti nepasitinkintiems savimi, psichopatams (psichopatija), sergantiems neuroze, impotentams (impotencija), turintiems fizinių ir psichikos sutrikimų žmonėms.
Žinoma daug seksualinės deviacijos kilmės teorijų, apibūdinančių tam tikras biologines, psichikos ir socialines neįprasto lytinio elgesio prielaidas. Seksualinė deviacija gali atsirasti dėl įgimtų sutrikimų, smegenų pažeidimų, endokrininės sistemos pokyčių, sergant tam tikromis psichikos ligomis (silpnaprotyste, šizofrenija, epilepsija ir kita). Jai atsirasti palankias sąlygas sudaro netinkamas auklėjimas, izoliacija paauglystėje, didelis domėjimasis vaiko šeimoje pornografija ir kita. Seksualinė deviacija siejasi su negebėjimu bendrauti, patirti erotinę meilę, vienišumu, baime ir nerimu, nesutramdomu lytiniu potraukiu, agresija. Dažniausiai būdinga vyrams.
Seksualinė deviacija pradėta tirti 19 a. antroje pusėje. Nuo 20 a. antros pusės vyrauja nuomonė, kad neįprastas elgesys toleruotinas, jei tenkina patį žmogų, jo partnerį ir niekam nekenkia. Jei įgyjama seksualinės deviacijos ligos požymių, t. y. jei dėl to kenčiama, reikia gydytis. Pirmiausia didintinas visuomenės pakantumas žmogui ir šalintini jo vidiniai prieštaravimai, kad būtų atsikratyta nevisavertiškumo komplekso, jei seksualinė deviacija yra sunkios neurozės išraiška, taikomi psichoterapijos įvairūs metodai.