seksuãlinė orientãcija, žmogaus tapatybės aspektas, apibrėžiantis žmogaus emocinį, romantinį ir (ar) seksualinį potraukį kitam asmeniui. Asmuo gali jausti potraukį priešingos lyties asmenims (heteroseksualumas), tos pačios lyties asmenims (homoseksualumas), visiškai nejausti seksualinio potraukio (aseksualumas). Daugumos žmonių seksualinė orientacija sutampa su romantine trauka; analogiškai gali būti, kad ir aseksualios orientacijos asmuo jaučia romantinę trauką (bet ne seksualinę). Seksualine orientacija paremti santykiai gali būti nuolatiniai (kai lytinė vaizduotė, veiksmai siejasi tik su traukiančios lyties asmenimis), atsitiktiniai (potencialiai asmens seksualinės orientacijos neatitinkantys lytiniai santykiai gali vykti dėl įvairių priežasčių – pakaitinės motinystės, eksperimentavimo) arba latentiniai (neįsisąmoninta ir atvirai nereiškiama seksualinė orientacija).
Požiūris į seksualinę orientaciją
Homoseksualumas buvo įprasta dalies visuomenės seksualinė orientacija senovės Indijoje, senovės Graikijoje ir Romoje. Vėliau dėl religijos ar politinės įtakos iki 20 a. 8 dešimtmečio buvo laikomas nukrypimu, ištvirkimu arba net psichikos liga. Homoseksualūs asmenys buvo persekiojami, baudžiami, pvz., 19 a. pabaigoje už homoseksualumą buvo nuteistas ir kalėjo anglų rašytojas O. Wilde’as. Natūrali seksualinių orientacijų įvairovė tapo prislopinta ir buvo keičiama heteronormatyvumu – heteroseksualių santykių iškėlimu kaip vienintelių normalių ir priimtinų; kitos seksualinės orientacijos buvo slepiamos, draudžiamos ir menkinamos.
20 a. antroje pusėje prasidėjo aktyvus judėjimas dėl homoseksualių asmenų teisių. Daugelyje šalių į diskriminacijos draudimą buvo įtrauktas ir draudimas diskriminuoti žmones seksualinės orientacijos pagrindu, užtikrintos homoseksualių asmenų bendražmogiškos teisės ir lygios galimybės, kai kuriose šalyse įteisinta homoseksualių asmenų santuoka ar partnerystė (pvz., 2001 Nyderlanduose, 2003 Belgijoje, 2005 Ispanijoje), galimybė įsivaikinti (pvz., 2014 Maltoje). 1977 Jungtinėse Amerikos Valstijose, o 1993 ir iš visų Tarptautinės ligų kvalifikacijos versijų homoseksualumas (tuo metu vadintas homoseksualizmu) buvo išbrauktas.
Asmenys, kurių seksualinė orientacija užslopinta, pasižymi neproporcingu nerimu, kitais psichologiniais sutrikimais, kurių priežastimi gali būti ribojamos asmenų teisės, šeimos, bendruomenių ir visuomenės neigiamos nuostatos, asmens išgyvenimai dėl savo seksualinės orientacijos (nesupratimas, kuo save laikyti, išgyvenimas dėl priklausymo mažumai, seksualinės orientacijos slopinimas ir mėginimas nesėkmingai gydytis psichoterapijos ar kitomis priemonėmis).
2011 Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba priėmė rezoliuciją Dėl žmogaus teisių, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, kurioje pirmą kartą įteisino reikalavimą užtikrinti lygias teises visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos. 21 a. pradžioje homoseksualūs asmenys daugelyje valstybių įgavo teises ir gyvena kaip lygiaverčiai visuomenės nariai, tačiau kai kuriose valstybėse (pvz., Albanijoje, Angoloje, Baltarusijoje, Brunėjuje, Jemene, Rusijoje, Ugandoje, Tanzanijoje, Lenkijoje, Lietuvoje) vis dar yra paplitusi homofobija. Tokiose valstybėse vyrauja ir kartais skatinama neapykanta homoseksualiems asmenims, priimti įstatymai riboja homoseksualių asmenų teises, viešą raišką.
Seksualinės orientacijos (heteroseksualumas, homoseksualumas) ir lyties tapatybės (cislytiškumas, translytiškumas) nėra perversijų (nei seksualinės deviacijos, nei fetišizmo) forma.
-parafilija