seksualùmas, organizmo gebėjimas reaguoti į išorinius ir vidinius lytinius dirgiklius; gebėjimas lytiškai susijaudinti. Seksualumas yra įgimtas instinktas, būdingas visiems gyvūnams ir žmonėms. Apima su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą), žmonių lytinį gyvenimą ir lytinį elgesį. Yra vienas svarbiausių bendravimo veiksnių, meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo (tam tikra apranga, elgsena, šukuosena, bendravimo būdas, meno kūriniai ir kita) formų. Seksualumą formuoja biologiniai (lytis), psichiniai, socialiniai ir kultūriniai, politiniai, religiniai ir dvasiniai veiksniai. Seksualumas lemia vyro ir moters lytinį potraukį, lytinius veiksmus, giminės tęsimą, priklauso nuo amžiaus, lytinių organų ir antrinių lytinių požymių normalumo, lytinio potraukio pobūdžio, sveikatos, socialinės aplinkos (šeimos, ugdymo) ir padėties, lytinio gyvenimo patirties. Seksualumas yra svarbus vaiko raidai, seksualumo poreikių atmetimas ar slopinimas daro įtaką asmenybės bruožams ir elgesiui, pavyzdžiui, jei kūdikiui neleidžiama žįsti motinos krūties, jam užaugus žindymo poreikis atsinaujina kaip noras priklausyti, toks asmuo dažnai kuria mazochistinį (mazochizmas) ryšį. Paveldėjimas ir ligos gali sukelti psichoseksualinės raidos sutrikimus: per lėtą arba per greitą lytinį brendimą, lytinį nukrypimą (seksualinė deviacija). Per nėštumą vartojami lytiniai hormonai, kai kurie vaistai, narkotikai gali pažeisti vaisių, sutrikdyti sąlygas asmenybei ir seksualumui formuotis. Seksualumas gali mažėti dėl seksualinio partnerio (seksualinė partnerystė) netinkamo elgesio (pavyzdžiui, niekinimo). Dirbtinai skatinamas seksualumas gali sukelti konfliktų su artimaisiais ir visuomene, tapti žalingas sveikatai (lytiškai plintančios ligos) ir visuomenei (perversijos). Būtina valdyti seksualumą, kad nekiltų vidinių konfliktų, neatsirastų neurozių. Seksualumą nagrinėja seksologija, psichologija, filosofija (ypač etika), sociologija ir teologija. Menas kaip kultūros išraiška iš dalies nusako visuomenės ar jos grupės požiūrį į seksualumą tam tikru laikotarpiu.
Seksualumo sampratos idėja ir žmonių seksualinio gyvenimo aspektai kito. Senovėje seksualumas buvo glaudžiai susijęs su žmonių pratęsimo procesu, vertintas tik heteroseksualios (heteroseksualumas) santuokos ir monogamijos aspektu. Seksualumas buvo laikomas itin asmenišku dalyku, seksualinės elgsenos nuostatas labiausiai formavo krikščionybė. 19 amžiuje religinius seksualumo pagrindus iš dalies pakeitė medicinos, biologijos, psichologijos, psichoanalizės nuostatos. Nuo 20 amžiaus vidurio, ypač po seksualinės revoliucijos, atviriau reiškiamos įvairios seksualumo formos (pavyzdžiui, priešvedybinis seksas, biseksualumas, homoseksualumas, transseksualumas, poligamija).