sekta

sektà (lot. secta – kryptis, doktrina, mokykla), religijos sociologijoje – grupė, kurios nariai gyvena bendruomenėmis ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką. Pagrindiniai bruožai – sektos narių izoliacija nuo išorinio pasaulio, nepriklausomybė nuo visuomeninių organizacijų ir institucijų ir nonkonformizmas, pasaulėžiūros, ideologijos, akseologijos atskirumas, griežta hierarchinė struktūra, centralizacija, autoritetingas lyderis (jis gali keisti sektos doktriną), besąlygiškas narių atsidavimas jam, lojalumas, fanatizmas, didelis religingumas, dualistinis požiūris į pasaulį (nepriklausantieji sektai negali būti išgelbėti). Pagrindinis sektos tikslas dažniausiai dėl komercinių ar politinių priežasčių patraukti kuo daugiau narių, o ne skelbti savo doktriną. Nuo kitų religinių bendruomenių sekta skiriasi nepagarba žmogui, jo laisvės ribojimu; religija dažniausiai pasirenkama laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, o stojantieji į sektą stodami gali būti laisvi, bet neinformuoti, – kai suteikiama visa informacija apie sektą, nariai dažniausiai jau būna praradę asmens laisvę. Katalikų Bažnyčios dokumente Apie sektas, kultus ir naujus religinius judėjimus (1986) pabrėžiama, kad sekta, skelbdama savo išskirtinumą, atsiriboja nuo Bažnyčios ir bažnytinių bendruomenių. Sekta gali būti krikščioniškos kilmės, bet įvairiais būdais nutolti nuo krikščionybės (be Biblijos, dažniausiai skelbia dar kokį nors apreiškimo šaltinį – sektos įkūrėjo nuomone, jam apreikštą tekstą, laiko jį lygiaverčiu Biblijai). Sektos bruožų dažniausiai turi naujos krikščioniškos bendruomenės, bet jei jos išpažįsta krikščionišką doktriną (krikščionybė), sektantiški bruožai ilgainiui išnyksta; stiprėjant sektantiškumui krikščioniškumas silpsta. Sektos nėra tapačios naujiesiems religiniams judėjimams, bet kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra sektos.