sektantzmas, bendruomenės ar mažesnės žmonių grupės perdėtas prisirišimas prie juos išskiriančių politinių, religinių, socialinių ar kitų vertybių, atsiskyrimas, uždarumas. Sektantizmas dažniausiai laikomas klaidingu ar net žalingu, o patys sektantai įsitikinę, kad tik jų dogmos atspindi tikrąjį tikėjimą ar politinę filosofiją ir kad dauguma žmonių nuo šio tikrumo jau yra nutolę. Dažnesnis yra religinis sektantizmas. Religinė sekta, sukūrusi išplėtotą nuolat veikiančių institutų sistemą, dažniausiai pripažįstama nauja Bažnyčia. Politologijoje sektos terminas turi perkeltinę prasmę, juo siekiama parodyti sektantine pavadintos politinės grupės panašumą į religinę sektą. Politiniais sektantais vadinamos siauras, pasenusias ir dogmatiškas nuostatas turinčios politinės organizacijos (pavyzdžiui, 21 amžiaus pradžioje Prancūzijos monarchistinės politinės grupės, Ispanijos karlistai), kurių požiūris atspindi tik negausių visuomenės sluoksnių idealus. Didesnės ideologinės srovės viduje atsiradę politiniai sektantai, pavyzdžiui, Vakarų Europos trockistai (trockizmas) ar maoistai (maoizmas), dažniausiai daugiau dėmesio skiria jiems nepritariančių ideologiškai artimų kolegų kritikai nei šios srovės atstovų kovai su kitomis ideologijomis. Sektantizmui (ypač sektos gyvavimo pradžioje) būdingas radikalizmas, sektantinės nuostatos dažnai lemia agresyvią elgseną (pirmiausia prieš giminingos socialinės grupės narius), todėl sektantizmo istorijoje gausu didesnio ar mažesnio masto socialinių konfliktų.
Vienais pirmųjų religinių sektantų galima laikyti krikščionis, kurių tikėjimas kūrimosi pradžioje buvo judaizmo atšaka. Romos imperijoje krikščionybei tapus valstybine religija sektų gana greitai radosi šio tikėjimo viduje. Kai kurių krikščionių sektantizmas buvo susijęs su kurios nors dar griežtai neapibrėžtos religinės dogmos detalizavimu, todėl pirmieji sektantai savęs tokiais (atsiskyrusiais nuo pagrindinės Bažnyčios) nelaikė, manė einantys visų pripažįstamo tikėjimo gilesnio pažinimo ir tobulinimo keliu. Jų sektantizmas išryškėdavo bažnytiniams sinodams atmetus naująsias pažiūras, kai jos vis tiek plėtojosi ir tapdavo darnia sistema (sektantinės pažiūros dažniausiai apima pamatinius, ne antraeilius tikėjimo klausimus, pavyzdžiui, arijonų teiginys, kad Kristus yra Dievo kūrinys). Europoje ypač daug religinių sektų radosi reformacijos laikotarpiu (pavyzdžiui, anabaptistai, menonitai, antitrinitoriai, independentai). Šis procesas truko ir naujaisiais laikais, 18 amžiuje atsirado metodistai, daug kvakerių tikėjimo atšakų. 19 amžiuje klasikine sektantizmo klestėjimo šalimi galima laikyti Jungtines Amerikos Valstijas, kur dėl valstybės nesikišimo į religinį gyvenimą (išskyrus mormonų) iš esmės nebuvo Bažnyčios, tik sektos. 20 amžiuje pagerėjus susisiekimui, o 20 amžiaus pabaigoje ir informacijos sklaidai didėjo Jungtinių Amerikos Valstijų sektų ideologinė ekspansija į kitas šalis. Kitaip nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sektų tarpusavio santykiai palyginti taikūs, daugelyje pasaulio šalių (ypač ten, kur religinės bendruomenės gyvena arti viena kitos ) religinis sektantizmas kelia didelių problemų. 21 amžiaus pradžioje islamo šalyse (Irane, Irake, Libane, Pakistane, Sirijoje) kyla sunitų ir šiitų ginkluotų konfliktų. Sektantiniais laikomi katalikų ir protestantų bendruomenių prieštaravimai Šiaurės Airijoje.
21 amžiaus pradžioje mokslininkai sutaria, kad religinio sektantizmo negalima tirti vien kaip religinio, nuo socialinių ir politinių procesų izoliuoto reiškinio, nes religinės sektos dažnai yra religinius šūkius iškėlę socialiniai judėjimai.