sekuliarizãcija (pranc. sécularisation < lot. saecularis – šimtmetinis; pasaulietiškas), turto, žemių, privilegijų atėmimas iš Bažnyčios (vyskupijų ir vienuolynų), jų perdavimas pasaulietinei valdžiai ir visuomenei. Vykdoma pasaulietinės valdžios. Kartais sekuliarizacija gretinama su Bažnyčios ir valstybės atskyrimu, vadinama daline sekuliarizacija. Ypač didelį mastą sekuliarizacija įgijo per reformaciją ir socialistines revoliucijas. Sekuliarizacija dažniausiai grindžiama priešiškumu Bažnyčiai nusavinant ar nacionalizuojant jos turtą ir varžant veiklą – ypač po Prancūzijos revoliucijos (1789–94) ir Spalio perversmo Rusijoje (1917). Europoje sekuliarizacija pirmą kartą pradėta vykdyti Frankų valstybėje 714–741 valdant Karoliui Marteliui – jis dalijo bažnytines žemes pasižymėjusiems karinėje ar administracinėje tarnyboje. Bažnyčios turtas buvo nusavintas kaupiant finansus kovai su arabais. Tikroji sekuliarizacija Europoje prasidėjo 18 a. pradžioje. Nuo 19 a. pradžios sekuliarizacija vykdyta itin sparčiai. Visos Bažnyčiai pavaldžios sritys atiteko pasaulietiniams valdovams, Bažnyčia prarado politines privilegijas, iš vyskupų buvo atimta pasaulietinė valdžia. Bažnyčia tapo priklausoma, ypač finansiškai, nuo šalies valdovo. 1802 Prancūzijoje buvo sekuliarizuojamas Bažnyčios turtas Pareinės srityse. 1803 Vokietijos Reichstago nutartimi vokiečių kunigaikščiams už atiduotas Prancūzijai žemes Reino kairiajame krante atlyginta nusavintomis Bažnyčios žemėmis, sumažintos Bažnyčios politinės galios, pinigai ir vertingi daiktai atiteko pasaulietiniams paveldėtojams. Bažnyčios nuosavybės atėmimas ardė bažnytinę tvarką, žlugdė vyskupijas ir vienuolynus, skatino dorovės normų nesilaikymą, silpnino Bažnyčios politinę įtaką, stiprino konfesinį susipriešinimą ir uždarumą, sudarė sąlygas dechristianizacijai. Naują mastą sekuliarizacija įgavo 20 a. Rytų Europoje po Spalio perversmo (1917) ir II pasaulinio karo (1939–45). Buvo nacionalizuojamas Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių, kitų religinių bendruomenių (sentikių, protestantų, judėjų, musulmonų) turtas, varžoma dvasininkų veikla, uždarinėjami vienuolynai ir dvasinės seminarijos. Sovietų pasaulietinei valdžiai pavaldžiose teritorijose siekta Katalikų Bažnyčią pertvarkyti Stačiatikių Bažnyčios pavyzdžiu – paversti nacionaline, nepavaldžia popiežiui, lojalia pasaulietinei valdžiai.
2006 popiežius Benediktas XVI pripažino neiškreiptą pasaulietinės valdžios ir Bažnyčios atskyrimą, jų tarpusavio autonomiją, tokį atskyrimą įvardijo kaip svarbų žmonijos pažangai, garantuojantį sąlygas Bažnyčiai geriau vykdyti savo misiją.
LIETUVOJE pirmą kartą sekuliarizacija pradėta vykdyti 1773, valstybei nusavinus popiežiaus Klemenso panaikinto jėzuitų ordino turtus. Antroji sekuliarizacijos banga kilo po 1831 ir 1863 sukilimų, kai Rusijos valdžia aktyviai vykdė Katalikų Bažnyčios turto nusavinimą. 1831–93 uždaryta daugiau kaip 350 vienuolynų, atimtos bažnyčios paverstos cerkvėmis arba sandėliais. 20 a. sekuliarizacijos sąvoka pradėta tapatinti su bažnytinio turto nacionalizacija. 1923 06–1926 06 buvo nacionalizuojama bažnytinė žemė (viršijanti nustatytą normą) pagal kunigo M. Krupavičiaus parengtą radikalios žemės reformos įstatymą (žemės reformos). SSRS vėl okupavus Lietuvą nuo 1944 vykdytas bažnytinės nuosavybės nacionalizavimas. Bažnyčios su joms priklausiusiu turtu (pastatais, žeme, daiktais) paskelbtos valstybės nuosavybe. Santykiams tarp valstybės ir Bažnyčios reguliuoti ir kontroliuoti 1944 buvo įsteigta speciali įstaiga Religinių kultų reikalų taryba prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos ir įgaliotinio pareigybė, 1965 įsteigta Religinių reikalų taryba. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas priėmė Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktą (1990 06 12), legalizavusį Bažnyčią valstybėje, ir juo valstybė įsipareigojo Bažnyčiai kompensuoti padarytus nuostolius, pagal abipusiai priimtinus susitarimus.
2245