Sekunnų spaustuvė (Sekùnų spaustùvė), Mažosios Lietuvos poligrafijos įmonė. 1858–91 ir 1924–44 buvo knygų bei knygrišyklos, 1891–1924 – spaudos įmonė. Veikė Šilutėje. Įsteigė K. W. Sekunna (1833–1908 Šilutėje), apie 1891 ją perdavė sūnui O. Sekunnai (1863–1941 Šilutėje), paskutiniam Mažosios Lietuvos lietuviškų knygų leidyboje dalyvavusiam knygrišiui. Šis įmonę pavadino Akcidencijos ir knygų fabriku. 1898 prie įmonės įkurta pirmoji Šilutėje fotoateljė Apollo.
Vienu savininkų tapus O. Sekunnos sūnui A. Sekunnai, apie 1919 įmonė pervadinta į Otto Sekunna ir sūnus. Buvo išplėsta į didesnę poligrafijos įmonę (įsigyta spausdinimo mašina), kuri vienintelė iš Klaipėdos krašto knygrišyklų ėmėsi leidybos. 1922 spaustuvė tapo laikraščio Memelländische Rundschau poligrafijos baze. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos valstybės, lietuviškų leidinių atsisakyta. 1924 spaustuvę tėvas perdavė sūnui, sau pasiliko knygyną ir knygrišyklą. Nepasiteisinus leidybinei veiklai, Sekunnos po 1924 vertėsi lietuviškų leidinių prekyba ir įrišimu, spausdino blankus, skelbimus. Lietuviškomis knygomis prekiauta ir 1939 03 nacių Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą.
1931 Sekunnų spaustuvę perėmė jaunesnysis sūnus K. O. Sekunna (1903–76). Iš viso spaustuvėje buvo išspausdinta ~60 religinio turinio knygų ir knygelių, daugiausia lietuviškų, periodinių leidinių – Pasiuntinystės knygelės (1920–21), Pakajaus paslas (1933–38). O. Sekunna išleido knygą Ar miege? (apie 1895), M. L. Rozentalio knygą Prisivertimas židiško žalneriu liekoraus (1901), knygų priedų (Dvylika dvasiškų naujų liaupsinimo giesmių, Naujos gražios giesmės, Kelios evangeliškos giesmelės). Lietuvių spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje laikotarpiu (1864–1904) lietuvių knygnešiams pardavinėjo nelegalią literatūrą (knygas jam tiekė M. Jankus; ryšius su Didžiąja Lietuva slėpė nuo Šilutės valdininkų vokiečių).
3037