sekveñcija (lot. sequentia – seka, tęsinys), kompozicijos priemonė – motyvo ar didesnio darinio kartojimas (transponavimas) kylančia arba krintančia kryptimi. Pagal pirminę tonaciją sekvencijos skirstomos į tonalias arba diatonines (motyvas kartojamas nuo skirtingų tonacijos laipsnių, pradinė intervalų struktūra neišlaikoma, bet išsaugoma ta pati tonacija), moduliuojančias (motyvas kartojamas išlaikant tikslią intervalinę struktūrą, todėl kaskart keičiama tonacija) ir chromatines (panaši į diatoninę sekvenciją, bet su tarpinėmis dominantėmis, arba į moduliuojančią sekvenciją su išlaikytomis pagrindinio motyvo funkcinėmis reikšmėmis, bet keičiama dermė). Pagal tai, ar pagrindas yra vienbalsė, ar daugiabalsė struktūra, sekvencijos skirstomos į melodines ir harmonines. Melodinė sekvencija, kurios pagrindas – charakteringas motyvas arba figūra, dar vadinama motyvine, harmoninė sekvencija, kurios pagrindas – harmoniniai sąryšiai be aiškios melodijos, dar vadinama akordine. Sekvencijos terminą kaip kompozicijos priemonę 1838 pirmą kartą pavartojo A. B. Marxas.
646