sekvestrãcija (lot. sequestratio), ginčo objektu esančių daiktų laikinoji pasauga. Sekvestracija taikoma, kai du ar daugiau asmenų, tarp kurių yra kilęs ginčas dėl teisės į daiktą, perduoda tą daiktą jų pasirinktam trečiajam asmeniui (saugotojui arba sekvesteriui). Sekvestracijos dalyku gali būti nekilnojamasis arba kilnojamasis daiktas. Saugotoją ginčo šalys pasirenka tarpusavio susitarimu (juo gali būti ir viena iš ginčo šalių) ar ginčą nagrinėjantis teismas. Saugotojas gali atlikti visus su daikto saugojimu susijusius būtinus veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti turto administratorius. Saugotojui gali būti mokamas atlygis. Daiktą saugotojas grąžina teismo sprendimu ar nutartimi arba taikos sutartimi nurodytam asmeniui.
LIETUVOJE sekvestraciją reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001). Sekvestracijai taikomos ir Civilinio proceso kodekso (2002, įsigaliojo 2003) normos, jei areštuoto daikto saugotoju asmenį skiria teismas, teismo antstolis, mokesčių administratorius ar kitas pareigūnas.