Sėla

Sla, istorinė baltų žemė tarp Nemunėlio, Lėvens, Šventosios aukštupių ir Dauguvos, naujaisiais latvių mokslininkų duomenimis, ir į šiaurę nuo Dauguvos – Daugpilio apylinkėse, gyvenama sėlių. Apėmė dabartinių Latvijos Aizkrauklės, Alūkstos, Daugpilio, Jėkabpilio, Kraslavos savivaldybių dalį, Lietuvos Kupiškio, Rokiškio ir Biržų rajonų savivaldybes, dalį Pasvalio, Panevėžio ir Zarasų rajonų savivaldybių. Kai kurie tyrėjai Sėlai priskiria Tauragnų ir Utenos apylinkes, bet tam prieštarauja archeologiniai duomenys: iki Salako, Degučių, Daugailių ir Vyžuonų randama 6–12 a. lietuvių pilkapių. Per Lietuvos karus su kalavijuočiais, nuo 1237 – su Livonijos ordinu Sėla iš dalies virto dykra. 14 a.–16 a. viduryje buvusios Sėlos pietinė dalis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, šiaurinę valdė Livonijos ordinas; šiam 1561 žlugus atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalei Kuršo kunigaikštystei.

baltai 11–12 a.

1362