šelãkas (ol. schellak – žvynelis), gamtinė derva, gaunama iš vabzdžių (vadinamų lakinių kirminų), parazituojančių ant kai kurių tropinių augalų, išskyrų.
Geltonai rudi ploni neskaidrūs žvyneliai, susidarę iš organinių rūgščių ir jų darinių, vaškų (3–6 %). Lydymosi temperatūra 110–115 °C, minkštėjimo temperatūra 77–85 °C, tankis 1143–1217 kg/m3 (15 °C temperatūroje), lūžio rodiklis 1,515–1,534, rūgščių skaičius 55–75, hidrolizės skaičius 220–230. Tirpsta daugelyje organinių tirpiklių, šarminiuose vandeniniuose tirpaluose, pvz., NaOH, NH4OH, Na2CO3. Vandenyje lėtai brinksta ir bąla. Kietas, atsparus dilimui, ultravioletinei spinduliuotei, gerai sukimba su paviršiais, nelaidus elektrai. Baltasis šelakas, gautas šelaką apdorojus natrio hipochloritu, buvo naudojamas spiritiniams lakams (30–40 % šelako) ir politūroms (10–20 % šelako), kuriais lakuodavo brangius baldus, stiklo ir metalo dirbinius, gaminti. Šelako dedama į nitrolakus (5–20 %), kad dangos labiau blizgėtų, geriau sukibtų su paviršiumi, būtų elastingos, į glajus (maisto priedas E 904) saldainiams, vaistų tabletėms ir piliulėms glazūruoti. Kartais iš šelako atskiriamas vaškas naudojamas kaip natūralus konservantas (juo vaškuojami obuoliai).
šelakas