seldžiùkai, tiurkų genčių ogūzų šaka. 10 a.–11 a. pradžioje juos valdė Seldžiukas. 1040 seldžiukai iš Gaznevidų valstybės atėmė Chorasaną. Vadovaujami Togrul‑beko (1038–63; 1055 jis pasiskelbė sultonu), užėmė Chorezmą, beveik visą Persiją, Azerbaidžaną, Kurdistaną ir Iraką, įkūrė Seldžiukų valstybę. Valdant sultonams Alpui Arslanui (1063–72) ir Melik‑šachui (1072–92) užkariavo Armėniją, Mažąją Aziją, Palestiną, nugalėjo bizantiečius prie Manzikerto (1071), pajungė Sakartvelą ir Karachanidų valstybę (Vidurinėje Azijoje). 11 a. pabaigoje Seldžiukų valstybė ėmė silpti. Susikūrė sultonatai (juos valdė Seldžiukidų dinastijos valdovai), tik nominaliai priklausomi nuo centrinės valdžios: Kermano (1041–1187), Konijos (Konijos sultonatas; 1077–1307 ar 1308), Sirijos (1094–1117).
seldžiukų klajojimo rajonai
14–16 a. seldžiukų kapai Gevaşe (Vano provincija, Turkija)
Po I kryžiaus žygio (1096–99) Seldžiukų valstybė neteko Palestinos, Sirijos, Mažosios Azijos pajūrio sričių, Sakartvelo. Ogūzų ir kitų tiurkų genčių karių diduomenė, gavusi sąlygiškai dovanotų žemės valdų – iktų, siekė decentralizacijos. Persų biurokratija rėmė sultono valdžią; šios grupės interesus reiškė viziris Nizamas al Mulkas. Po Melik‑šacho mirties (1092) valstybės vidaus padėtį sunkino ir izmailitų judėjimas, tarpusavio vaidai. 1118 valstybė buvo padalyta Melik‑šacho sūnums: rytinės sritys (sostinė Mervas) Sandžarui (valdė 1118–57), Vakarų Persija ir Irakas (Irako Seldžiukų sultonatas, 1118–94) Machmudui. Po 30 metų vaidų Chorasaną, Kermaną ir Vakarų Persiją užvaldė Chorezmo valdytojai Chorezm‑šachai. Ilgiausiai savo valdžią seldžiukai išlaikė Konijos sultonate.