selenas
selènas (Selenium; gr. selēnē – mėnulis), Se, periodinės elementų sistemos VI A grupės cheminis elementas. Gamtinis selenas susideda iš 6 izotopų, vienas iš jų (77Se) yra radioaktyvus. Žinomi 24 dirbtiniai radioaktyvieji izotopai. Selenas yra 7 alotropinių atmainų. Termodinamiškai patvarus tik pilkasis selenas, kaitinant visų kitų atmainų selenas virsta pilkuoju. Selenas jungiasi su daugeliu metalų sudarydamas selenidus, lengvai – su vandeniliu (susidaro vandenilio selenidas H2Se). Reaguodamas su deguonimi selenas sudaro seleno oksidus, su azoto rūgštimi – selenito rūgštį H2SeO3. Selenas prisijungia halogenus, sierą. Gamtoje selenas palyginti retas elementas, kartais randamas grynas kaip sieros priemaiša. Gaunamas (kartu su telūru) iš vario gryninimo šlamo, t. p. iš sieros rūgšties gamybos atliekų, labai grynas – kaitinant techninį seleną vandenilio terpėje (650 °C) ir skaidant susidariusį H2Se.
Seleno dioksidas SeO2 naudojamas stiklui dažyti rubino spalva (1–2 kg/t), kaip fotolaidininkas ir puslaidininkis, kserografijoje, maži jo kiekiai pagerina nerūdijančiojo plieno liejimą, kalumą ir mechaninį apdirbimą. Selenas ir visi jo junginiai nuodingi. Selenas yra būtinas mikroelementas žinduoliams, paukščiams, augalams ir daugeliui bakterijų. Saugo organizmo ląsteles nuo laisvųjų radikalų žalingo poveikio. Baltymuose selenas yra aminorūgščių seleno cisteino ir seleno metionino pavidalu. Selenas yra fermentų glutationo peroksidazės, tioredoksino reduktazės ir tiroidinio hormono dejodinazių kofaktorius. Žmogui per parą reikia 50–70 µg. Gaunant nepakankamai seleno su maistu padidėja rizika susirgti onkologinėmis, širdies ligomis, ateroskleroze, katarakta, reumatoidiniu artritu. Seleno perteklius (daugiau kaip 400 µg per parą) sukelia selenozę, kuri pasireiškia virškinimo sutrikimais, nervų pažeidimais. Seleno daugiausia yra mielėse, kviečių gemaluose, česnakuose, žuvyse, mėsoje, kiaušiniuose. Seleną 1817 atrado J. J. Berzelius.
1
3060
460