Mėnulio šiaurės ašigalis
selenològija (gr. selēnē – mėnulis + logos – mokslas), mokslas, tiriantis Mėnulio kilmę, raidą, formą. Pagrindinės selenologijos šakos yra selenodezija, selenografija ir selenofizika. Svarbiausi uždaviniai: kartografuoti Mėnulio paviršių, nustatyti reljefo darinius, metrines jų charakteristikas, Mėnulio vidinę sandarą, gravitacijos lauką, uolienų cheminę ir mineralinę sudėtį, fizikines savybes, Mėnulio plutos susidarymą, paviršių ir gelmes apimančius reiškinius (meteoritinę eroziją, vulkanizaciją), kurie keičia ne tik Mėnulio reljefą, bet ir lemia šio Žemės palydovo vidaus pokyčius. Atliekant tyrimus naudojamasi astrofizikos, kosmoso fizikos, kosmoso chemijos, geologijos, geochemijos, geofizikos metodais (jie pritaikomi neįprastoms kosmoso sąlygoms), kosmonautikos sukauptais duomenimis. Mėnulio uolienų pavyzdžiams (nuo 1969 jų į Žemę parskraidinta daugiau kaip 400 kg) analizuoti taikomi tikslūs mikrometriniai metodai. Gelmių sandara tiriama gravitacijos lauko tyrimo metodais iš dirbtinių Mėnulio palydovų, t. p. ant Mėnulio paviršiaus nuleidžiant prietaisus, automatiškai atliekančius aktyvius ir pasyvius seisminius matavimus, elektromagnetinį zondavimą.
Selenologija pradėjo formuotis 18 a. antroje pusėje. Kaip astronomijos šaka susiformavo 20 a. viduryje, pradėjus leisti dirbtinius Mėnulio palydovus su specialiais prietaisais ir ant Mėnulio paviršiaus nuleidus kosminius modulius. Tyrimų duomenys padeda geriau suprasti sudėtingus Mėnulio raidos etapus, pažinti Saulės sistemos kūnų kilmės, raidos ir sudėties dėsningumus.
Apollo 15 erdvėlaivio įgulos iš Mėnulio atgabentas uolienos (bazalto) gabalas