Seleukdų valstýbė, Srijos karalỹstė, helenistinė valstybė, susikūrusi suirusios Aleksandro Makedoniečio imperijos didžiausioje dalyje, Vakarų Azijoje. Gyvavo 312–64 prieš Kristų. Dėl valstybę sudariusių tautų ir genčių įvairovės, geografinės padėties valstybės sienos nusistovėjo kiek vėliau nei gretimų valstybių (Ptolemajų Egipto ir kitų) ir niekada nebuvo pastovios. Seleukidų valstybė neturėjo vyraujančios tautos, todėl dažniausiai vadinama ją valdžiusios dinastijos vardu arba Sirijos karalyste, kuri sudarė didžiausią dalį jos teritorijos. Valstybės įkūrėjas ir valdžiusios Seleukidų dinastijos pradininkas diadochas Seleukas I Nikatoras. Iki 300 sostinė buvo Seleukija (prie Tigro), vėliau Antiochija (prie Oronto upės). Labiausiai Seleukidų valstybė buvo išsiplėtusi 3 a. pr. Kr. pabaigoje (po Antiocho III Didžiojo žygių) – apėmė Siriją, Palestiną, Trakiją, Mesopotamiją, Irano kalnyną, dalį Mažosios ir Vidurinės Azijos.
Seleukidų valstybės ribos
Seleukidų valstybė buvo tipiška despotinė rytų valstybė; aukščiausia valdžią turėjo karaliai. Seleukidai, kaip ir gretimų helenistinių valstybių valdovai, rėmėsi kariuomene (sudarė makedonai, graikai ir helenizuoti visuomenės sluoksniai), biurokratiniu aparatu, helenizuotais visuomenės sluoksniais, kai kur ir vietos diduomene. Valstybė administraciškai buvo suskirstyta į satrapijas, kurias valdė karaliaus vietininkai – strategai. Kai kurias sritis valdė vietos dinastijos. Graikų miestai turėjo autonomiją. Siekdami sustiprinti savo valstybę Seleukidai prie svarbių prekybos ir karo kelių pastatė daug miestų‑tvirtovių, kurie gavo graikų polių teises. Seleukidų valstybė turėjo bendrą pinigų sistemą ir vieną kalendorių.
Ūkio pagrindas – žemdirbystė. Žemę daugiausia dirbo valstiečiai bendruomenininkai. Buvo išplėtoti amatai, plečiami miestai ir pastatyta naujų. Seleukidų valstybė kontroliavo prekybos kelius, kurie jungė Viduržemio jūros baseiną su Viduriniais Rytais, o per Centrinę Aziją ir Indiją jos pirkliai prekiavo net su Kinija.
Seleukidų valstybė buvo daugiatautis netvirtas administracinis karinis junginys. Valdant pirmiesiems Seleuko I Nikatoro įpėdiniams nuo jos atsiskyrė Pergamas, Kapadokija, Bitinija, Pontas, 3 a. pr. Kr. viduryje – Iranas ir Vidurinė Azija, kur susikūrė Graikų-baktrų karalystė ir Partų karalystė. Seleukidų valstybė vėl išsiplėtė ir didžiausią galybę buvo pasiekusi Antiocho III Didžiojo laikais (iš Ptolemajų Egipto atėmė Palestiną ir Finikiją, 212–205 pr. Kr. pajungė Armėniją, Baktriją, Partų karalystę, 201–194 pr. Kr. užkariavo Pietų Siriją ir Palestiną, didžiausią dalį Mažosios Azijos ir Trakiją), bet per Sirijos karą 191 pr. Kr. pralaimėjo Romai prie Termopilų, 190 – prie Magnesijos ir 188 Apamėjos taikos sutartimi su ja turėjo atsisakyti visų žemių Europoje bei dalyje Mažosios Azijos.
Antiochas IV Epifanas žygiais į Egiptą (170 ir 168 pr. Kr.) ir prievartine helenizacija bandė atkurti valstybės galybę, bet nesėkmingai; Judėjoje (171, 167–142 pr. Kr.) ir kitose satrapijose prasidėjo sukilimai. Susilpinta sukilimų ir rūmų vaidų (163–64 pr. Kr. pasikeitė 19 valdovų) Seleukidų valstybė vis labiau smuko ir pamažu prarado savo valdas. 64 pr. Kr. paskutinė valstybės dalis (Sirija) tapo Romos provincija.
1