semà (gr. sēma – ženklas), mažiausias reikšminis turinio plotmės ir santykinis elementariosios reikšmės struktūros vienetas. Atitinka fonemų skiriamuosius požymius išraiškos plotmėje. Kaip reikšminių santykių sankirtos taškai semos priklauso metakalbai ir retai sutampa su natūraliosios kalbos leksiniais vienetais. Tai, kas laikoma mažiausiu turinio vienetu, priklauso nuo pasirinktojo tyrinėjimo lauko relevantiško aprašymo. Į leksemą galva, pagal A. J. Greimą, įeina semos ‘kraštutinumas’, ‘pranašumas’, ‘sferoidiškumas’. Remiantis įvairių seminių kategorijų analize, skiriamos trejopos semos: figūratyviosios, abstrakčiosios (neturinčios atitikmenų natūraliojo pasaulio kalboje) ir timinės (įvedančios aksiologinę euforijos / disforijos kategoriją). Semų kombinatorika kuria aibę sememų, sudarytų iš branduolio ir kontekstinių semų.
L: A. J. Greimas Struktūrinė semantika Vilnius 2005.
1708