semántika (gr. sēmantikos – reikšminis), šiuolaikinės kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos vienetų reikšmes. Kalbotyroje dar vartojamas terminas lingvistinė semantika. Pagrindinis dėmesys skiriamas kalbos ženklo reikšmei, kuri apima visą kalbos reiškinių spektrą (prozodikos elementus, morfemas, žodžius, įvairius žodžių junginius, frazes, sakinius, įvairias diskurso dalis ir panašiai). Semantika, kaip kalbotyros šaka, susiformavo 19 a. pabaigoje, bet jos objektas, t. y. įvairūs klausimai, susiję su žodžių reikšme, domino ir antikos filosofus. Platono ir Aristotelio svarstytas formos ir reikšmės santykis, nagrinėti semantikos raidai svarbūs klausimai sietini su sintaksine semantika, semantinių predikatų tipų klasifikacija šiuolaikinėje kalbotyroje, modalumu kaip semantine kategorija. Semantikos pradininku laikomas prancūzų kalbininkas M. J. A. Bréalis (knyga Semantikos studijos / Essai de Sémantique 1897). Semantikos sampratai t. p. didelę įtaką padarė F. de Saussure’o iškelti pagrindiniai struktūriniai kalbos kaip ženklų sistemos principai. Kalbos kaip ženklų sistemos supratimas ir tų ženklų sintagminių ryšių ir paradigminių ryšių ypatumai semantikoje yra esminiai.
Reikšmės sąvoka kalbotyroje problemiška. Priešinama kalbinė (lingvistinė) reikšmė (sisteminė kalbos vienetų ir ženklų reikšmė) ir pragmatinė (kalbėtojo) reikšmė (aktualizuota kalbos ženklų reikšmė vartosenoje). Lingvistinės semantikos objektas yra kalbinė reikšmė. Kalbos ženklų įvairovė ir jų struktūriniai skirtumai yra tiesiogiai susiję su kalbos reikšmių tipais. Be tradiciškai visada buvusios svarbiausios leksinės (denotatinės) reikšmės, perteikiančios vadinamąją enciklopedinę informaciją, nagrinėjama gramatinė reikšmė, koduota gramatinėmis kategorijomis. Gramatinė konstrukcija laikytina tokiu pat kalbos ženklu kaip ir žodis ar frazė, todėl kalbos pasaulėjauta ir pasaulėvaizdis atsispindi ne tik jos leksikoje, bet ir kalbos valdomuose struktūriniuose blokuose. Konstrukcijų gramatiką galima teigti esant artimą kognityvinei gramatikai, kuri pabrėžia vadinamąjį konceptualųjį semantikos diktatą, nes būtent semantinis turinys diktuoja formą. Skiriamos dvi referentinės reikšmės teorijos – tiesioginė ir netiesioginė (kalbos reiškinių reikšmės aiškinamos jų santykiu su (ne)realiu ekstralingvistiniu pasauliu).
Lingvistinės semantikos kaip susiformavusio ir brandaus kalbotyros mokslo pradžia siejama su 20 a. antroje pusėje pasirodžiusiais kalbininkų D. Bolingerio, W. Chafe’o, G. Lakoffo, R. Jackendoffo, Ch. Fillmore’o, J. Lyonso, G. Leecho, F. R. Palmerio, D. A. Cruse’o, K. Allano, A. Wierzbickos darbais. Semantiką tyrinėjo ir lietuvių kalbininkai A. J. Greimas, A. Gudavičius, E. Jakaitienė. Semantikos mokslo pagrindinės kryptys: tradicinė (deskriptyvioji), struktūrinė, generatyvinė, kognityvinė (tiria kalbinį patiriamo ar mąstomo pasaulio konceptualumą), kontrastyvinė (tiria tarpkalbinius ir tarpkultūrinius reikšmės ypatumus), freimų (tiria prototipinių koncepcinių schemų semantines struktūras), funkcinė, loginė (formalioji) ir jos naujoji šaka – kompiuterinė (paremta tekstynais) semantika.
1294