Sèmas, Biblijos (Senojo Testamento) personažas, Nojaus vyresnysis sūnus, Chamo ir Jafeto brolis. Vardo kilmė nežinoma, Semas (hebr. Šem) gali reikšti vardą, šlovę, akadų kalba šumu – sūnus. Pr 9, 20–27 pasakojama, kad Nojui pasigėrus ir užmigus nuogam, Semas kartu su broliu Jafetu supratingai pridengė tėvą, todėl Nojus juos palaimino; laiminime minimas tik Semo Dievas (Šlovė Viešpačiui, Semo Dievui! Tebūna Kanaanas jiems vergas! Pr 9, 26), todėl Semas siejamas su Izraelio tauta ir taip pateisinama Kanaano užgrobimas. Pr 7, 7 pasakojama, kad su tėvu Nojumi, broliais, jų žmonomis į laivą gelbėtis nuo tvano įlipo ir Semas su žmona. Semas be dukterų turėjo 5 sūnus, o šie – 21 palikuonį (Pr 10); Abraomas yra Semo sūnaus Ebero palikuonis (Pr 11, 10–26).
Semas (dailininkas Michelangelo, Pasigėręs Nojus, freska, 1509, Siksto koplyčia Vatikane)
Senajame Testamente Semas minimas kaip vyriausias Nojaus sūnus (Pr 5, 32; 6, 10), rabinistinėje literatūroje – kaip jauniausias, bet išmintingiausias ir teisingiausias. Tuo pabrėžiama jo pranašumas, tradiciškai Biblijoje priskiriamas jaunėliui. Minima, kad Semas gimė jau apipjaustytas – taip nurodoma jo ypatinga padėtis ir Dievo palaiminimas. Teigiama, kad Semas turėjęs ir pranašystės dovaną: 400 metų pranašavo visoms pasaulio tautoms, bet nenaudingai. Manoma, Semas gyveno apie 600 metų. Siejamas su Melchizedeku, Salemo karaliumi, kuris Abraomo laikais buvo aukščiausiasis kunigas. Pagal Islamo tradiciją, Semas yra labiausiai tikintis Nojaus sūnus; pagal legendą, Dievas privertęs Jėzų prikelti iš mirusiųjų Semą vardan Izraelio tautos. Pagal įvairias tradicijas, Semas laikomas semitų, anglosaksų, graikų, indoiranėnų ir afrikiečių protėviu.
Dailėje vaizduojamas su jaunesniuoju broliu Jafetu, pridengiantis miegančio girto tėvo nuogumą, t. p. statantis laivą ir kartu su kitais aukojantis Dievui padėkos auką už išgelbėjimą.
2182