sémbai, sámbiai, žẽmiai, prūsų gentis, gyvenusi Semboje. Minimi nuo 10 amžiaus. Lotyniškuose raštuose vadinami Sembi, Sambitas, Sambienses, Zambienses, Zambi, vokiečių kronikose – Samen, Semen, Samelandar. Jau bronzos amžiuje čia buvo plėtojama turtinga materialioji kultūra. 1–4 a. kapuose daug romėnų daiktų. Nuo pirmo tūkstantmečio vidurio vyravo mirusiųjų deginimo paprotys, 5–6 a. jie dar laidoti urnose. 10–13 a. būdingi vyrų kapai su nedegintais žirgais. Nuo 6 a. sudeginti palaikai berti į duobę ant giliau užkasto nedeginto žirgo. Mažai dėta ginklų (anot archeologų V. Kazakevičiaus ir A. Tautavičiaus, ginklai sudarė tik iki 19 % visų įkapių). Iš papuošalų gaminta lankinės segės, antkakliai, apyrankės, bronzinių arba geležinių diržų sagtys. 7–9 a. sembų daugėjo, todėl dalis jų apsigyveno piečiau esančioje Prūsos dalyje.
baltai 11–12 a.
Sembai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, svarbią reikšmę turėjo žvejyba, prekyba, ypač gintaru (gintaro prekybos keliai). Sembai buvo gausiausia (kai kurių tyrėjų nuomone, gyventojų tankis buvo didesnis nei tuometinėje Anglijoje) ir viena karingiausių prūsų genčių, bet nuo 9 a. juos puldinėjo vikingai (normanai), daugiausia danai, kurie čia įsteigė kolonijų. Sembai kartais jų valdovams mokėdavo duokles. Danų kronikininkas Saksas Gramatikas 13 a. pradžios Danijos istorijoje (Gesta Danorum) rašė, kad 9 a. pirmoje pusėje danų karalius Ragnaras Lodbrokas surengė žygių į sembų ir kuršių žemes, valdant karaliui Haraldui I Mėlyndančiui (apie 940–85) Semboje buvo įkurta danų kolonija. 960 sembai smarkiai pasipriešinę danų karaliaus Haraldo I Mėlyndančio sūnaus Hokono kariaunai, ir vadas įsakęs sudeginti laivus, kad jo kariai negalėtų pabėgti ir Baltija grįžti į tėvynę (ateiviai suprūsėjo). 1014 sembus puolė Knutas Didysis, 11 a. pabaigoje – Knutas IV Šventasis. Paskutinis danų žygis įvyko 1210.
Sembai ne tik kariavo, bet ir prekiavo. Jų laivai 10–13 a. pasiekdavo Danijos (Hedeby), Gotlando (Visby), Švedijos (Birką, Sigtuną) prekybos centrus ir uostus; daugiausia prekiavo su švedais. Svarbus gintaro apdirbimo ir prekybos centras buvo Viskiautai Kuršių marių pietiniame krante (Viskiautų pilkapynas).
Prekybos ryšius sutrikdė 12 a. Baltijos jūroje įsigalėję vokiečių pirkliai. 13 a. viduryje sembus ėmė puldinėti vokiečiai: 1246 žygį surengė Livonijos ordinas su liubekiečiais. Belaisviai sembai Liubeke buvo pakrikšyti. Vokiečių veržimąsi pristabdė Pirmasis prūsų sukilimas (1242–49). 1253 sembai su žemaičiais puolė Livonijos ordino pastatydintą Klaipėdos (Memelburg) pilį. Sembų iš pradžių nepajėgė įveikti ir Vokiečių ordinas. Tik Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro kariuomenės padedamas Vokiečių ordinas 1254–55 sembams smogė stiprų smūgį ir iki 1257 juos pavergė. Kryžiuočiams padėjo Medinavos didžiūnas išdavikas sembas Gedūnas. Prieš Vokiečių ordino valdžią sembai kovojo 1260–74 Didžiajame prūsų sukilime (vadas Glandas), 1525–28 – lietuvininkų ir prūsų sukilime (Sembos prūsų sukilimas).
Baltijos jūros pakrantė Semboje (ties Mažaisiais Kuršiais, 20 a. pirma pusė)
Pirmąjį krikščionių misionierių prūsų žemėse Adalbertą 997 veikiausiai nužudė sembai (kitų nuomone, nužudytas Pamedėje). Sembus krikštyti bandė ir pirmasis Prūsijos vyskupas Kristijonas, bet 1233 buvo paimtas į nelaisvę. Užkariautų sembų vyskupas Heinrichas von Streitbergas, 1254–74 valdęs Sembos vyskupiją (įkurta 1252), 1258 pasidalijo Sembą su Vokiečių ordinu.
Sembų tarme parašyta dauguma išlikusių prūsų kalbos paminklų. 17 a. dauguma sembų jau buvo nutautėję, todėl religinių knygų prūsų kalba Prūsijos valdžia jiems neleido, bažnyčiose ir įstaigose buvo apsieinama be vertėjų. Paskutinės pamaldos jų gimtąja kalba, manoma, įvyko apie 1670 Šv. Lauryno (Sankt Lorenz) bažnyčioje, netoli Raušių (Rausvių) kurorto prie Baltijos. Iš prūsų sembai ilgiausiai išsilaikė; paskutiniai, mokėję prūsiškai, mirė, manoma, 18 amžiuje. Vieni sembų suvokietėjo, kiti sulietuvėjo ir įsiliejo į Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvininkų etnoteritorinę ir etnografinę grupę.
L: V. Vileišis Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje Kaunas 1935; Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a. Vilnius 1972; B. Dundulis Normanai ir baltų kraštai IX–XI a. Vilnius 1982; V. Mažiulis Prūsai ir kiti vakarų baltai / Prūsijos kultūra Vilnius 1994; V. Kulakov, V. Šimėnas Užmirštieji prūsai Vilnius 1999; A. Mickevičius Normanai ir baltai IX–XIII a. Vilnius 2004.
415
1362