semiotika

semiòtika (gr. sēmeiōtikē < sēmeion – ženklas, požymis), mokslas, tiriantis prasmės susidarymo ir jos suvokimo sąlygas, reikšmės struktūrų sandarą ir transformacijas. Europoje semiotika kildinama iš F. de Saussure’o lingvistikos (kalbos, langue, kaip konvencionalios ženklų sistemos, supratimo), Jungtinėse Amerikos Valstijose – iš Ch. S. Peirce’o loginių ir filosofinių tyrinėjimų (ženklo, jo objekto ir interpretantės sąveikos). Po II pasaulinio karo Europoje susiformavo savarankiškos prancūzų, italų, Tartu ir Maskvos ir kitos semiotikos mokyklos.

Su Lietuvos humanitariniais mokslais tiesiogiai susijusi A. J. Greimo suburta Paryžiaus semiotikos mokykla (pagrindinis veikalas – A. J. Greimo knyga Struktūrinė semantika / Sémantique structurale 1966), siekusi sukurti bendrąją reikšmės teoriją ir parodyti, kaip iš neapibrėžtos, neartikuliuotos prasmės generuojama reikšmė. Semiotinė analizė, atribota nuo išorinės teksto atžvilgiu informacijos, remiasi vidiniu reiškiančios visumos skaidymu ir turinio formų aprašymu. Analizuojama ikiženklinei pakopai priklausantys reikšmės vienetai ir teksto įforminimo taisyklės. Skiriama diskursinis, naratyvinis ir loginis semantinis (gilusis) teksto lygmenys. Vadinamasis generatyvinis (reikšmės sudarymo) takas veda nuo elementariųjų reikšmės struktūrų prie jų figūratyvios raiškos, analitinis (reikšmės atpažinimo) – nuo teksto figūrų prie jų teminių verčių, aktantinių vaidmenų ir giliosios loginės sandaros (semiotinio kvadrato). Tekstas kaip kalbinis artefaktas numato sakymo instanciją – sakytojo komunikaciją su sakymo adresatu. Pragmatinį pasakojimo matmenį (kompetencijos įgijimas ir atliktis) papildo kognityvinis (įtikinėjimo ir interpretavimo procedūromis grindžiama manipuliacija ir sankcija), naratyvinę sintaksę – modalumų teorija: žmogaus būtį arba veiklą suponuojantis norėjimas, privalėjimas, galėjimas, mokėjimas. Pasijų semiotika modalinėmis struktūromis grindžia individualių ir visuomeninių aistrų apraiškas. Lingvistinį reikšmės modelį semiotika taiko bet kuriam reikšminiam visetui aprašyti. Tos pãčios reikšms raiškos taisyklės aptinkamos literatūros ir dailės kūriniuose, Evangelijos parabolėse, socialinėje patirtyje, aistrų proveržiuose, net kulinarijos receptuose.

Kartu su Paryžiaus semiotikos mokykla Europoje kūrėsi Tartu ir Maskvos semiotinė mokykla. Jos įkūrėju laikomas J. Lotmanas, kurio knygoje Struktūrinės poetikos paskaitos (Lekcii po struktural′noj poėtike 1964) ir vėlesniuose darbuose remiantis literatūriniais tekstais keliama meno kalbos problema. Meno kalbos ir natūraliosios kalbos santykiams, jų panašumams ir skirtumams aptarti Tartu semiotikai įvedė antrinės modeliuojančios sistemos terminą. Juo apibūdinamos kalbos ženklų pavyzdžiu tvarkomos komunikacinės struktūros, veikiančios kaip natūraliosios kalbos (pirminės sistemos) antstatas: žodinės išraiškos (mitai, religiniai ar moraliniai tekstai, literatūra) ir nežodiniai reikšmės dariniai (ritualai, papročiai, dailė, muzika, architektūra). Ilgainiui požiūrį į tekstą kaip kalbos apraišką keitė teksto, kuris pats kuria savo kalbą, samprata. Tekstas vertinamas kaip pasakymas, neatsiejamas nuo sakymo situacijos ir sakymo atminties, išsaugotos vidinėje pasakymo struktūroje. Nuo antrinių modeliuojančių sistemų aprašymo einama prie kultūros semiotikos. Kultūros reiškimosi erdvę J. Lotmanas pavadino semiosfera. Jai priklauso ir tekstinės, ir netekstinės struktūros.

Ch. S. Peirce’o semiotika yra sudėtinga ženklų taksonomijos ir kombinatorikos sistema. Nurodomi ženklo 3 pagrindiniai komponentai – ženklas, ženklinamasis objektas (referentas) ir kognityvinis jo atitikmuo suvokėjo sąmonėje. Tokia ženklo samprata (nuoroda į ženklinamąjį objektą) skiriasi nuo dvilypės signifikanto ir signifikato sąveikos F. de Saussure’o teorijoje. Dėl to europietiškos ir amerikietiškos semiotikos šalininkai nuolat ginčijasi. Ch. S. Peirce’as išskyrė 3 reikšmės pažinimo pakopas: pirmybę (prasmės galimybė dar nesuskaidytame visete), antrybę (sąmonės suvokiamas betarpiškas objektas), tretybę (reikšmės pažinimą užbaigiantis sprendimas). Jas atitinka trys ženklų tipai: ikona (grindžiama signifikanto ir signifikato panašumu), indeksas (signifikanto ir signifikato gretybė), simbolis (sutartinis ryšys).

LIETUVOJE pirmiausia buvo susidomėta J. Lotmano semiotika. Šios mokyklos principus daugiausiai populiarino T. Venclova. 20 a. 8–9 dešimtmetyje stiprėjo Paryžiaus semiotikos mokyklos įtaka. Naudodamiesi šios mokyklos metodika lietuvių kultūros reiškinius analizuoja L. Mačianskaitė, K. Nastopka, D. Satkauskytė, D. Vaitiekūnas, S. Žukas ir kiti. Nuo 1992 Vilniaus universitete veikia A. J. Greimo semiotinių studijų centras. Semiotikos metodai taikomi lietuvių muzikologijoje.

L: A. J. Greimas Semiotika: Darbų rinktinė Vilnius 1989, Struktūrinė semantika Vilnius 2005; J. Lotman Kultūros semiotika Vilnius 2004; K. Nastopka Literatūros semiotika Vilnius 2010.

1708