Sen Pjèras ir Mikelònas (pranc. Saint-Pierre-et Miquelon), Prancūzijos valda Atlanto vandenyno šiaurėje, prie Niufaundlando salos (Kanada) pietinų krantų.
Susideda iš Sen Pjero (26 km2) ir Mikelono (216 km2) salų.
Plotas 242 km2. 5985 gyventojai (2018); apie 90 % gyventojų gyvena Sen Pjero saloje.
Sen Pjero miesto panorama
Dauguma gyventojų – prancūzai. Administracinis centras – Sen Pjeras (5400 gyventojų, 2018; Sen Pjero saloje). Oficiali kalba – prancūzų.
Didumą Sen Pjero ir Mikelono teritorijos užima uolėtos plynaukštės; didžiausias aukštis 240 m – Morne de la Grande Montagne’io kalnas. (Mikelono sala). Daug mažų ežerų, trumpų upių.
Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Žiemos vidutinė temperatūra –10 °C, vasaros – 20 °C. Per metus iškrinta 1500 mm kritulių. Gausu jūrinių paukščių. Žvejyba (ypač menkių). Maisto (žuvų perdirbimo) pramonė. Auginamos daržovės, veisiami kailiniai žvėreliai, galvijai. Turizmas. Sen Pjero jūrų ir oro uostai.
Istorija
Pirmasis Sen Pjero ir Mikelono salose 1520 išsilaipinęs europietis buvo portugalų jūrininkas J. Á. Fagundesas. 1640 čia nuolatiniam gyvenimui įsikūrė prancūzų žvejai. Dėl Anglijos jūrininkų puldinėjimų jie salas apleido, jas 1713–63 valdė Didžioji Britanija. Vėliau čia grįžo prancūzai, bet dėl Prancūzijos paramos dėl nepriklausomybės kovojančioms Šiaurės Amerikos kolonijoms Didžioji Britanija juos iškeldino. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ginčai dėl salų priklausomybės tęsėsi, kol pagal Paryžiaus taiką (1814) Sen Pjeras ir Mikelonas visam laikui buvo pripažintos Prancūzijai. Vėliau salose klestėjo žvejybos verslas. 1869–97 per Sen Pjerą ir Mikeloną nutiesti transatlantiniai povandeniniai telegrafo kabeliai sujungė Prancūziją su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Naująja Škotija. 1920 Jungtinėse Amerikos Valstijose uždraudus prekybą alkoholiu salų gyventojai labai pasipelnė iš kontrabandinės prekybos. Nacių Vokietijai 1940 okupavus dalį Prancūzijos Sen Pjeras ir Mikelonas liko Vichy vyriausybės valdžioje, bet 1941 salų kontrolę perėmė Ch. de Gaulle’io vadovaujamas Laisvosios Prancūzijos judėjimas. 1946 jos tapo Prancūzijos užjūrio valda, 1976 – užjūrio departamentu, 2003 – ypatingą statusą turinčia užjūrio bendruomene (collectivité d’outre-mer). 1992 su Niufaundlandu sureguliuotas ilgai trukęs ginčas dėl sienų ir Sen Pjero ir Mikelono ekonominės zonos ribų.