Vilniaus senamiestis
senãmiestis, miesto senoji dalis (dar vadinama istoriniu centru arba branduoliu), įstatymais saugoma miesto paveldo teritorija. Ją sudaro seniausios miesto dalys, dažniausiai susiformavusios iki 18 a. antros pusės. Senamiesčio ribos yra sutartinės, susijusios su paveldo interpretacija: priklauso nuo konkrečios visuomenės ir bendruomenės vertybinės ir teisinės sistemos, socialinių ekonominių poreikių, istorinio pažinimo lygmens. Topografiškai aiškias ribas yra išsaugoję miestai, kurių senosios dalys yra atskirtos gamtinių elementų (yra daubose arba kalvų viršūnėse, salose, tarp upių ir kanalų; Venecija), apjuostos gynybinių sienų (Visby, Cittadella, Italija), kitų įtvirtinimų (Naardenas, Nyderlandai), bulvarų žiedų, suplanuotų nugriovus miestų gynybines sienas (Viena, Krokuva, Maskva, Paryžius).
Senamiestis itin būdingas Europos miestams. Kai kurie pasaulio didmiesčiai (Paryžius, Londonas; Bostonas, Jungtinės Amerikos Valstijos) turi daugiau nei vieną tokio pobūdžio teritoriją (vadinama istoriniu rajonu, zona, kvartalu), jų visuma apibrėžiama istorinio miesto sąvoka. Pagrindiniai senamiesčio vertinimo ir apsaugos suteikimo kriterijai – senumas, estetinė darna, istoriškumas (vietovėje įkūnytos sąsajos su praeities įvykiais ir asmenybėmis), autentiškumas, integralumas. Nuo 1972 raiškiausi senamiesčiai įtraukiami į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (Vilniaus senamiestis – nuo 1994).
21 a. senamiestis dažniausiai yra turizmo, kultūros, švietimo ir laisvalaikio pramogų centras, jame t. p. palaikoma gyvensenos tradicijos, kitas nematerialusis paveldas. Senamiestis atlieka tautos ir vietos bendruomenių reprezentavimo, sanglaudos ir tęstinumo funkciją, yra svarbus nacionalinio tapatumo, istorinio tęstinumo simbolis. Senamiesčių pritaikymas šiuolaikinėms reikmėms neretai skatina šių teritorijų džentrifikaciją (miesto pertvarkos procesas, kai renovavus senąsias miesto dalis pabrangsta joje esantys būstai ir žemės sklypai, kurių išlaikyti nebegalintys senieji gyventojai yra priversti išsikelti).
Senamiesčio sąvoka turi 2 reikšmes. 19 a. sparčiai plečiantis miestui, atskiriant miesto senąją ir naująją (vadinta naujuoju miestu, naujamiesčiu) dalis, senamiesčio sąvoka reiškė topografinę nuorodą į ankstesniais amžiais kompaktiškai užstatytą miesto dalį, kurioje buvo sutelktas miesto socialinis ir ekonominis gyvenimas – prekyba, kai kurie amatai, paslaugos, šventės ir kita. Nuo 20 a. senamiesčio sąvoka reiškia ir kultūrinę bei teisinę paveldo apsaugą.
21