Senàsis Testameñtas (gr. palaia diathēkē, lot. vetus testamentum), ST, Biblijos knygų rinkinys, kartu su Naujuoju Testamentu sudaro krikščionių Šventąjį Raštą. Katalikų Senojo Testamento kanoną sudaro 46 knygos, protestantų – hebrajų tradicijos pripažįstamos 39 knygos, bet nuo hebrajų skiriasi jų skirstymas. Senasis Testamentas yra krikščionių religinis terminas, atsiradęs susiformavus Naujojo Testamento (NT) kanonui. Hebrajų Biblijos pavadinimas Senuoju Testamentu atskleidžia krikščionių savęs kaip Naujosios Sandoros arba Testamento, turinčio pakeisti Senąjį, suvokimą, o visa krikščionybės istorija yra bandymas pagrįsti ST sąsajas su NT, pirmąjį iš dalies traktuojant kaip neišbaigtą ir pasenusį Įstatymą. NT traktuojamas kaip ST pranašysčių ir įstatymų atnaujinimas ir galutinis išpildymas. Katalikų Senąjį Testamentą sudaro visos judėjų Šventojo Rašto (Tanachas) knygos, septynios deuterokanoninės judėjų knygos – Tobito knyga, Juditos knyga, Makabiejų pirma knyga ir Makabiejų antra knyga (Makabiejų knygos), Išminties knyga, Siracido knyga, Barucho knyga ir graikiški Esteros knygos ir Danieliaus knygos priedai. Kitaip nei hebrajų Biblija, Senojo Testamento knygos yra skirstomos į Penkiaknygę, Istorines knygas (Jozuės knyga, Teisėjų knyga, Rūtos knyga, Samuelio pirma knyga, Samuelio antra knyga, Karalių pirma knyga, Karalių antra knyga, Metraščių pirma knyga, Metraščių antra knyga, Ezros knyga, Nehemijo knyga, Esteros knyga), Išminties knygas (Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių knyga, Mokytojo knyga, Giesmių giesmė), Pranašų knygas (Izaijo knyga, Jeremijo knyga, Raudų knyga, Ezechielio knyga, Danieliaus knyga, Ozėjo knyga, Joelio knyga, Amoso knyga, Abdijo knyga, Jonos knyga, Michėjo knyga, Nahumo knyga, Habakuko knyga, Sofonijo knyga, Agėjo knyga) ir Antrojo kanono knygas (Tobito knyga, Juditos knyga, Makabiejų pirma knyga, Makabiejų antra knyga, Išminties knyga, Siracido knyga, Barucho knyga).
Senasis Testamentas (15 a. vidurys, iliustruotas rankraštis, Regensburgo dominikonų vienuolynas)
Nuo 1 a. krikščionybėje buvo vartojama graikų kalba, į ją buvo išverstas hebrajų Šventasis Raštas ir pavadintas Septuaginta; į ją buvo įtrauktos kelios neišlikusios judėjų knygos hebrajų kalba; Rytų Bažnyčios Senojo Testamento kanonas atitinka Septuagintos kanoną. Katalikų Bažnyčios Senasis Testamentas rėmėsi vertimu į lotynų kalbą – Vulgata. Vertimo autorius šv. Jeronimas norėjo atsisakyti hebrajų tradicijos nepripažįstamų knygų, tam pasipriešino šv. Augustinas. 16 a. peržiūrėjus katalikų Senojo Testamento kanoną, buvo paliktos visos Septuagintos knygos, išskyrus Ezros trečią knygą bei Makabiejų trečią ir ketvirtą knygas.
Senojo Testamento sąvoka Naujajame Testamente minima tik vieną kartą apaštalo Pauliaus svarstymuose apie izraelitus: Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gobtuvas, kai skaito Senąjį Testamentą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti gali tik Jėzus Kristus (2 Kor 3, 14). NT yra gausu Senojo Testamento ištraukų ar aliuzijų į Senąjį Testamentą. Naujajame Testamente Šventykla, Įstatymas, Sandora ir pranašai tapo Amžinosios Dievo Karalystės alegorija, nes Dievas mus padarė tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3, 6). Krikščioniška Senojo Testamento egzegezė įgijo daugiau poleminį nei aiškinamąjį pobūdį.
Senojo Testamento sąvoką pirmą kartą pavartojo Sardų vyskupas Melitas (2 a.) laiške broliui Onesimui. Romos bažnyčios presbiteris Markionas (2 a.) atmetė visą Senąjį Testamentą, teigė, kad Senojo Testamento Dievas yra nevertas būti Jėzaus Kristaus tėvu. Senąjį Testamentą pirmą kartą aiškiai apibrėžė Šv. Irenėjas Lionietis; tam prieštaraujantieji buvo laikomi eretikais. Šv. Augustinas veikale Krikščioniška doktrina pateikė Senojo Testamento interpretavimo būdą ir įtvirtino krikščionišką Senojo Testamento kanoną. 12 a. dėl arabiškos Ispanijos įtakos susiformavo tendencija Senąjį Testamentą suprasti pažodžiui. Tomas Akvinietis Senąjį Testamentą aiškino remdamasis daugiausia Aristotelio filosofija. Renesanso epochoje Senasis Testamentas neteko savo kaip vienintelio istorijos ir kosmologijos šaltinio statuso. Prasidėjo Senojo Testamento įvairių rankraščių tyrinėjimai, išaugo hebrajų kalbos ir rabinistinių šaltinių svarba. Paneigdamas scholastinę tradiciją M. Liuteris padėjo pamatus protestantiškajai Senojo Testamento interpretacijos tradicijai; jos pagrindas yra alegorijos atsisakymas ir asmeninė patirtis. Reformacijos laikotarpiu susiformavo Senojo Testamento tyrimas, paremtas istorine ir tekstine analize. Įsigaliojo nuostata Senąjį Testamentą tyrinėti nepriklausomai nuo krikščionybės dogmų. F. D. E. Schleiermacherio religijos filosofija Senąjį Testamentą padėjo įtvirtinti kaip neatsiejamą istorinę ir universalią Krikščionių Bažnyčios dalį. 19 a. atsiradusi istorinio kriticizmo mokykla Senąjį Testamentą aiškino kaip daugiasluoksnį kūrinį su gausybe formavimosi, redagavimo ir stiliaus sluoksnių; susiformavo savarankiška disciplina biblistika. Katalikų Bažnyčia enciklika Divino Afflante Spiritu (1943) sumažino Senojo Testamento interpretacijos suvaržymus. 20 a. antroje pusėje atsirado tendencija pabrėžti Dievo planą, kuriame yra vietos ir Izraeliui, todėl vėl išaugo susidomėjimas Senuoju Testamentu, ypač Išminties knygomis. Postmodernizmo laikotarpiu į Senąjį Testamentą siekiama žiūrėti kaip į postmodernių tekstų rinkinį, išaugo literatūrinė ir meninė Senojo Testamento knygų kritika.
Pirmieji Senojo Testamento vertimai į užsienio kalbas atsirado ankstyvojoje krikščionybėje – 2 a. Senasis Testamentas išverstas į sirų kalbą, visa Biblija 3 a. išversta į koptų, 4 a. – į gotų ir etiopų, 5 a. – į armėnų ir gruzinų kalbas (Biblija. VERTIMAI). Į lietuvių kalbą Senojo Testamento fragmentai pradėti versti 13 a. prasidėjus Rytų Prūsijos lietuvių christianizacijai. Lietuvai apsikrikštijus, fragmentiškų Senojo Testamento vertimų tradicija dar ilgai išliko, o nuoseklių Senojo Testamento, kaip ir visos Biblijos, lietuviškųjų vertimų istorija prasidėjo 16 a. antroje pusėje. Dar Biblija. VERTIMAI Į LIETUVIŲ KALBĄ.
2182