senãtas (lot. senatus < senex – senis), viena seniausių Romos aukščiausių valdžios institucijų.
Karalių laikotarpis
Susidarė karalių laikotarpio pabaigoje (6 a. pr. Kr. pabaiga) iš seniausių patricijų giminių vyresniųjų tarybos. Pasak legendos, senatą įkūrė Romulas (Romulas ir Remas). Jį sudarė 100 šeimų vyresniųjų, vadinamų tėvais (lotyniškai Patres).
REspublikos laikotarpis
Susiformavus respublikai maždaug 339–318 pr. Kr. senatorių skaičius buvo padidintas iki 300, 88 pr. Kr. – iki 600. Magistratai – kvestoriai, edilai, pretoriai ir konsulai – tapdavo senatoriais visam gyvenimui. Senatas, kaip ir magistratūros bei komicijos, tapo esmine romėnų visuomininio gyvenimo dalimi. Jis sprendė užsienio politikos, karo ir taikos, finansų, valstybės turto klausimus, prižiūrėjo religinius kultus, turėjo teisę skelbti nepaprastąją padėtį, tvirtindavo komicijų priimtus įstatymus, rinkimų rezultatus, koordinuodavo magistratų veiklą. Senato nutarimai (Senatus consulta) turėjo įstatymo galią.
Vykstant plebėjų ir patricijų kovai (5–3 a. pr. Kr.) senato valdžia buvo šiek tiek apribota komicijų naudai. 3–1 a. pr. Kr. senatas tik peržiūrėdavo komicijoms pateiktus įstatymus.
Imperijos laikotarpis
Imperijos laikotarpiu (27 pr. Kr.–476 po Kr.) senatas formaliai liko aukščiausioji valdžios institucija, bet iš tikrųjų tapo tik kilmingų šeimų atstovų susirinkimu, nedarančiu politinės įtakos – visus valstybės klausimus sprendė imperatorius. Senato nutarimai tebeturėjo įstatymų galią, bet jie buvo priimami imperatoriaus iniciatyva. Nuo imperatoriaus Augusto valdymo (27 pr. Kr. –14 po Kr.) imperatoriai tituluodavosi dar ir princepsais, t. y. pirmaisiais senatoriais. 3 a. pabaigoje imperatorius Dioklecianas pavertė senatą Romos miesto taryba. 4 a. imperatorius Konstantinas I įsteigė antrą senatą Konstantinopolyje.
Sąsajos su religija
Senato veikla buvo artimai susijusi su religija. Jis galėdavo rinktis tik augurų pašventintose vietose – paprastai specialiame pastate, vadinamame Curia Hostilia, naujųjų metų proga – Jupiterio šventykloje, karo metu – Belonos šventykloje ant Kapitolijaus. Posėdžiaudavo tik nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Posėdis prasidėdavo specialia malda ir aukojimo apeigomis.
L: R. J. A Talbert. The Senate of Imperial Rome Princeton 1984.