Senãtas, 1569–1795 Abiejų Tautų Respublikos Seimo aukštieji rūmai. 1569 Liublino unijos aktu sukūrus Abiejų Tautų Respubliką buvo įkurta bendras Seimas ir aukštieji jo rūmai Senatas. Sudarytas iš Lenkijos Senato (Karaliaus taryba nuo 15 a. pradėta vadinti Senatu) ir dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Ponų Tarybos narių. Senatas buvo tarpininkas tarp valdovo ir bajorijos (Atstovų rūmų). Senatoriai būdavo iki gyvos galvos valdovo skiriami valstybės aukščiausieji pareigūnai, kuriais galėjo tapti tik sėslūs nuo 25 metų amžiaus bajorai. Senatoriaus pareigybė buvo susijusi su apibrėžtu pareigybių skaičiumi. 1733–68 jais galėjo tapti tik katalikai. Senato narių skaičius kito: 1569 buvo 140, 1677 – 146, 1768 – 153, 1775 – 158, 1790 – 155, 1793 – 62. LDK atstovų Senate buvo nuo 27 iki 35. Aukščiausiojo rango senatorius buvo primas – Gniezno arkivyskupas, iš LDK atstovų – Vilniaus vyskupas. 1569 Senatą sudarė 113 Lenkijos ir 27 LDK senatoriai (1 arkivyskupas ir 14 vyskupų, 31 vaivada ir Žemaitijos seniūnas, 83 kaštelionai, 10 ministrų), 1790 – 121 Lenkijos ir 34 LDK senatoriai (1 arkivyskupas ir 13 vyskupų, 34 vaivados ir Žemaitijos seniūnas, 90 kaštelionų, 16 ministrų). 18 a. antroje pusėje Senato narių daugėjo, nes 1768 buvo įtraukti etmonai, 1775 – rūmų (dvaro) iždininkai, 1790 – Kijevo unitų metropolitas.
Senatoriai veikė kaip vienas Seimo luomų ir kaip valdovo taryba, vykdė šias svarbiausias funkcijas: dalyvaudavo valdovo ir Senato delegacijos derybose su Atstovų rūmais, sakydavo kalbas ir balsuodavo, dalyvaudavo Seimo parlamentinėse deputacijose, jo teisme, nuo 17 a. antros pusės kaip provincijų atstovai – provincijų sesijose. 1573 Henriko artikuluose numatyta, kad pasibaigus Seimo sesijai paskiriama 16 senatorių rezidentų, iš kurių 4 kas pusmetį patardavo valdovui. 1641 padvigubinus vaivadų ir kaštelionų skaičių skiriamų senatorių rezidentų padidėjo iki 28, bet sutrumpinus rezidavimo terminą iki 3 mėnesių, vienu metu prie valdovo reziduojančių senatorių skaičius nepakito.
Senato kompetencijai priklausė vidaus ir užsienio politika, įstatymų projektų svarstymas. Be Senato pritarimo valdovas negalėjo siųsti ir priimti užsienio šalių pasiuntinių, didinti karinių pajėgų, kviesti nepaprastųjų seimų. 18 a. vis dažniau taikant liberum veto teisę (kai būdavo nutraukiama Seimo veikla) imta šaukti Senato ypatinguosius posėdžius, kuriuose buvo aptariami neatidėliotini valstybiniai reikalai. Senato posėdžiams pirmininkaudavo valdovas, o tarpuvaldžiu – Gniezno arkivyskupas, sekretoriaus pareigas vykdė Lenkijos arba LDK didieji sekretoriai (skaitydavo įstatymų projektus, laiškus, Senato nutarimus), jų nesant – referendoriai. Ir Lenkijos (nuo 1569), ir LDK (nuo 1633) referendoriai dalyvaudavo Senato posėdžiuose turėdami patariamąjį balsą.
Kaip ir Abiejų Tautų Respublikos Seimas, Senatas neturėjo atskiro pastato, todėl dažniausia rinkdavosi valdovo pilyse: Krokuvos Vavelyje, Varšuvoje, Lietuvos Brastoje, Gardine (jame čia iš pradžių senojoje pilyje, nuo 1744 naujosios pilies senatorių salėje); Torunėje Senatas posėdžiavo miesto rotušėje.
L: M. Markiewicz Rady senatorskie Augusta II 1697–1733 Wrocław 1988; L. Kieniewicz Senat za Stefana Batorego Warszawa 2000; A. Rachuba Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospolitej w latach 1569–1763 Warszawa 2002; J. Pietrzak Senat Rzeczypospolitej Polskiej: tradycja i współczesność XV–XXI w. Warszawa 2010.
482