senãtorius (lot. senator), senovės Romos pareigūnas, senato narys, nuo 1 a. pr. Kr. pabaigos – ir seniausio, labiausiai privilegijuoto, luomo narys.
Respublikos laikais senatorių sąrašus sudarydavo cenzoriai iš buvusių arba tebeeinančių pareigas magistratų. Savo pareigas senatoriai eidavo iki gyvos galvos. Jie buvo skirstomi į rangus pagal anksčiau eitas pareigas. Senatui vadovaudavo labiausiai nusipelnęs senatorius – princepsas (pirmasis senatorius; lotyniškai princeps senatus).
Senatorių skaičius įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas: karalių laikais jų buvo 100, respublikos laikotarpio pradžioje (iki 88 pr. Kr.) – 300, Sulos valdymo laikais (82–79 pr. Kr.) – 600, Cezario laikais (49–44 pr. Kr.) – 900, dominato laikotarpiu (kai funkcionavo du senatai) – 2000.
Imperijos laikais, juridiškai įteisinus senatorių luomą (imperatoriaus Augusto laikais buvo nustatytas 1 mln. sestercijų turto cenzas), senatoriaus titulas tapo paveldimas, kartais jį suteikdavo imperatorius.