senãtorius (lot. senator), 1569–1795 Abiejų Tautų Respublikos Senato narys, valstybės aukščiausiasis pareigūnas. Karaliaus skiriamas iš didikų iki gyvos galvos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriais buvo: visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, dalis ministrų, nuo 1775 – visi ministrai (didysis ir rūmų maršalka, didysis ir lauko etmonas, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkas), Žemaitijos seniūnas. Aukščiausiojo rango pasaulietinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Po 4 senatorius (vadinamuosius rezidentus) iš Lenkijos ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nustatytą laiką reziduodavo prie valdovo ir sudarė jo nuolatinę tarybą, kuri kontroliavo jo veiklą. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27–31 iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės). Senatorius – atskaitingas Seimui. Seimo teisme senatoriai buvo asesoriai.
1008