senatvinė psichozė

senãtvinė psichòzė, psichikos liga, kylanti dėl progresuojančios galvos smegenų atrofijos. Vystosi palengva 70–80 m. amžiaus žmonėms. Sergant šia psichoze nyksta visos psichikos funkcijos, iš pradžių kinta asmenybė, lėčiau mąstoma, prastėja dėmesys, siaurėja interesai, kartais ryškėja savanaudiškumas, ligonis tampa šiurkštus, šykštus, užsispyręs, priekabus, negeba teisingai įvertinti savęs ir aplinkos. Vėliau gali kilti senatvinė silpnaprotystė. Blogėja miegas, atmintis, po kurio laiko būna vis sunkiau susivokti aplinkoje, atpažinti aplinkinius, net artimuosius. Gyvenama daugiausia tolima praeitimi – ji prisimenama aiškiau. Gali atsirasti apvaginimo ir kitų kliedesių, haliucinacijų. Tuomet kartais atsiranda psichikos sutrikimų kompleksas – parafrenijos sindromas (esant pakiliai nuotaikai kyla fantastinio turinio didybių – ligonis mano esąs nepaprastas; persekiojimo arba kliedėjimo idėjų), žmogus gali tapti nepaprastai linksmas, beprasmiškai veiklus (maniakinis sindromas) arba priešingai – liūdnas ir neveiklus (depresinis sindromas). Kartais jaučiasi labai nusikaltęs, netikša, nuolat skundžiasi negalavimais. Kai kuriems būna klausos haliucinacijų – tarsi kažkokie balsai kaltintų ar grasintų. Senatvinė psichozė gydoma psichotropiniais vaistais, sveikstančiam ligoniui taikoma psichoterapija.