senbernãrai (pagal Saint‑Bernard’o vienuolyno Alpėse pavadinimą), tarnybinių šunų veislė. Veislės kilmė nėra gerai žinoma, tačiau manoma, jie kilę iš Italijos ir Šveicarijos Alpių, kur buvo veisiami gelbėti žmones. Seniausias šaltinis, kuriame minimi šios veislės šunys yra 1707 vienuolių raštai. Senbernarai yra nacionalinė Šveicarijos veislė. Manoma, Lietuvoje pirmieji senbernarai buvo auginami dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. 21 a. pradžioje senbernarai yra retenybė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Senbernarai – labai dideli, masyvios konstitucijos, raumeningi. Ūgis ties ketera gali būti iki 90 cm, svoris svyruoja nuo 64 iki 120 kilogramų. Galva masyvi. Snukis trumpas, storas, bukas. Akys vidutinio dydžio, gilios, nusvirusiais kampučiais, tamsiai rudos spalvos. Ausys ties didelėmis kremzlėmis nukabusios, apskritais galais. Dantys tvirti. Sąkandis žirkliškas. Kaklas trumpas, storas, raumeningas. Krūtinė platoka. Nugara labai plati ir iki juosmens visiškai tiesi. Kojos tiesios storos. Uodega išaugusi aukštai, ilga, plati, stora, laikoma nuleista. Senbernarai būna ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai. Kailis dėmėtas ir margas (baltas su rausvomis dėmėmis ir rausvas su baltymėmis), labai tankus, nešiurkštus. Senbernarai ramūs, geri sargai, lengvai dresuojami. Šios veislės šunys greitai prisitaiko prie aplinkos ir pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Senbernarai taikiai sugyvena su katėmis, jų nesivaiko.
senbernaras
senbernaras
senbernaras