Senegãlo istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Archeologiniai duomenys rodo, kad dabartinio Senegalo teritorijoje gyvavo paleolito ir neolito laikotarpių kultūros. Senovėje ir viduriniais amžiais per Senegalo upės baseino teritoriją iš Šiaurės Afrikos į Vakarų Afriką ėjo karavanų keliai. Viduriniais amžiais kraštas arba jo dalys priklausė Ganos, Malio, Songajaus valstybėms. 10–15 a. gyvavo savarankiška Tekruro valstybė, 12–14 a.–19 a. pabaigoje – volofų įkurta Džolofo valstybė, 15 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje – sererų įkurta Salumo valstybė. Nuo 16 a. nuo Džolofo atsiskyrė Valo, Baolo, Sinės ir kitos valstybės (nominalus Džolofo siuzerenitetas išliko). Fulbiai 18 a. sukūrė Futa Toro valstybę, savo valstybę 19 a. viduryje įkūrė ir Senegalo upės slėnyje įsikūrę tukulerai. Visose šiose valstybėse vyravo feodaliniai santykiai, susipynę su bendruomeninės santvarkos ir vergovės elementais. 12–16 a. dauguma gyventojų priėmė islamą (Rytų ir Pietų Senegalo gyventojai išlaikė tradicinius tikėjimus).
Europiečių įtakos stiprėjimas
Senegalo, Mauritanijos ir Gambijos žemėlapis (1729)
Regiono prekybiniai ryšiai su europiečiais užsimezgė portugalams 1444–45 atradus Senegalo upės žiotis ir Žaliojo Kyšulio pusiasalį. Portugalai drabužius, metalo dirbinius mainė į aukso dulkes, gumiarabiką, dramblio kaulą; nuo 16 a. daugiausia prekiauta vergais (Gorée sala netoli Dakaro iki pat 19 a. buvo vienas svarbiausių vergų vežimo į Ameriką punktų). 16–17 a. dėl prekybos krašte monopolio varžėsi Anglija, Prancūzija, Portugalija, Olandija. 1633 Prancūzija įsteigė Senegalo bendrovę, 1638 Senegalo upės žiotyse – faktoriją (nuo 1659 Saint-Louis miestas). 18 a. pradžioje prancūzų prekeiviai vyravo visoje Senegalo Atlanto vandenyno pakrantėje. Dėl europiečių neatsparumo atogrąžų ligoms afrikiečiai prekeiviai pristatydavo prekes tiesiai į prancūzų gyvenvietes pakrantėje.
Per Septynerių metų karą (1756–63) britai užvaldė prancūzų prekybos punktus, bet 18 a. pabaigoje prancūzai juos susigrąžino. 15–18 a. europiečių ekonominė įtaka šaliai buvo didesnė nei politinė.
Kolonijinis laikotarpis
Nuo 19 a. vidurio prancūzai pamažu skverbėsi į krašto gilumą ir užvaldė volofų, sererų ir tukulerų valstybes (1886 Kajorą, 1890 – Baolą ir Futa Torą, 1898 – Salumą). 1895 Senegalas paskelbtas Prancūzijos kolonija. 1889 nustatyta Senegalo ir Didžiajai Britanijai priklausančios Ganos siena. Senegalo administracinis centras Dakaras (nuo 1902) buvo ir visos Prancūzijos Vakarų Afrikos administracinis centras. Prancūzai plėtojo Senegalo ūkį, daugiausia auginti eksportui skirti arachiai. 19 a. pabaigoje nutiesta geležinkelių, įsteigta įmonių. Nuo 20 a. 2 dešimtmečio kai kuriems Senegalo gyventojams buvo suteikiama Prancūzijos pilietybė (1936 ją turėjo apie 78 000 senegaliečių, daugiausia atitarnavę Prancūzijos kariai), 1914 išrinktas pirmasis Senegalui atstovaujantis (ir pirmasis afrikietis) Prancūzijos parlamento deputatas. Senegale buvo steigiamos vidurinės mokyklos, kuriose rengti kolonijinės valdžios pareigūnai Prancūzijos valdoms Afrikoje. Nuo 3 dešimtmečio spartėjo Senegalo ekonominė plėtra. Per II pasaulinį karą Senegalas ir ypač Dakaras (jame buvo Sąjungininkų karinio jūrų laivyno bazė) nuo 1942 buvo Kovojančios Prancūzijos vienu atramos punktų. Po karo Senegalas gavo Prancūzijos užjūrio provincijos statusą, visiems jo gyventojams suteikta Prancūzijos pilietybė ir rinkimų teisė, įsteigta Senegalo teritorinė asamblėja. Susikūrė pirmosios politinės organizacijos: L. S. Senghoro vadovaujamas Senegalo demokratinis blokas (įkurtas 1948, 1956 pertvarkytas į Senegalo nacionalinį bloką, 1959 – į Senegalo pažangiąją sąjungą, 1976 – į Senegalo socialistų partiją), t. p. marksistinė Afrikos nepriklausomybės partija (įkurta 1957, 1960–76 nelegali).
Nepriklausomybės laikai
Po referendumo dėl Prancūzijos konstitucijos projekto 1958 paskelbta autonominė Senegalo respublika, Prancūzijos sandraugos narė. 1959–60 ji priklausė Malio federacijai. 1960 tapo atskira nepriklausoma respublika. Pirmuoju prezidentu išrinktas L. S. Senghoras (perrinktas 1963, 1968, 1973, 1978). 1962 žlugus bandymui įvykdyti karinį perversmą įvestas prezidentinis valdymas (1962–70 L. S. Senghoras buvo ir ministras pirmininkas), 1963 įsigaliojusi nauja konstitucija įvedė vienpartinę politinę sistemą. Valdančiosios Senegalo pažangiosios sąjungos oficialia ideologija paskelbtas vadinamasis afrikietiškasis socializmas. L. S. Senghoro valdymo laikotarpiu buvo skatinama ūkio įvairovė, bet ir toliau daugiausia pajamų gauta iš žemės riešutų eksporto. Glaudžiai bendradarbiauta su Prancūzija (prekybiniai ryšiai, 1966 pasirašyta karinių sutarčių).
priėmimas Senegalo Respublikos Rūmuose (Dakaras, 1960 11 24); pirmas iš dešinės – L. S. Senghoras
1968 ir 1973 įvyko studentų, nepatenkintų L. S. Senghoro rankose sutelkta valdžia, didelių demonstracijų. 1976 konstitucinės pataisos įtvirtino daugiapartinę politinę sistemą. 1980 pabaigoje L. S. Senghoras atsistatydino. Valstybės vadovu tapo jam artimas A. Dioufas (1981–2000 prezidentas, 1983–91 ir ministras pirmininkas). A. Dioufui vadovaujant buvo liberalizuota politinė sistema, valstybė mažiau kišosi į ūkio reikalus, skatinta privati iniciatyva, privatizuotos kai kurios žemės ūkio ir pramonės įmonės. A. Dioufo politiką rėmė Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas. 1982 Senegalas ir Gambija sudarė konfederaciją – Senegambiją. 1989 ji žlugo, bet abi valstybės 1991 sudarė bendradarbiavimo sutartį. 1988 parlamento rinkimus didele persvara laimėjus A. Dioufo vadovaujamai Senegalo socialistų partijai Dakare kilo opozicijos kurstomos riaušės; šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Senegalo tarptautinė padėtis 9 dešimtmečio pabaigoje irgi buvo nestabili: 1989–91 vyko pasienio konfliktas su Mauritanija (dėl jo apie 250 000 abiejų šalių piliečių tapo pabėgėliais). 1993 prezidentu perrinkus A. Dioufą opozicijos politiniai protestai dėl rinkimų rezultatų klastojimo truko iki 1995, kol siekiant politinės santarvės į vyriausybę buvo įtraukta opozicinės Senegalo demokratinės partijos atstovų. 2000 prezidentu išrinktas šiai partijai atstovaujantis A. Wade’as (2007 perrinktas). 2001 konstitucija garantavo daugiapartinę sistemą, panaikino Senatą, sutrumpino prezidento kadenciją, patvirtino ministro pirmininko pareigybę, sulygino vyrų ir moterų turtines teises. 2001 ir 2007 parlamento rinkimus laimėjo Senegalo demokratinės partijos vadovaujama SOPI koalicija (įkurta 2000). 2007 rinkimus 12 opozicinių partijų (be kitų – ir buvusi valdančioji socialistų partija) boikotavo. 2007 patvirtinus konstitucijos pakeitimus (panaikinti vykdomosios valdžios terminų ribojimai) kilo opozicijos nepasitenkinimas bandymu įtvirtinti autokratinį valdymą. Vidaus padėtį blogina separatistinis Casamance’o demokratinių jėgų judėjimas (pranc. Movement des forces démocratiques de Casamance, MFDC, įkurtas 1947); jo kovotojai nuo 9 dešimtmečio pabaigos rengė karinius išpuolius prieš vyriausybės kariuomenę Casamance’o regione; iš šio regiono išvyko apie 30 000 žm., jie įsikūrė pabėgėlių stovyklose Bisau Gvinėjoje. 2012 03 prezidento rinkimus laimėjo opozicijos atstovas M. Sallas (2019 perrinktas). 2014 12 jis paskelbė ūkio plėtros programą, kuri numatė iki 2035 į Senegalo ūkį (pirmiausia į žemės ūkį, turizmą ir infrastruktūros plėtotę) investuoti 35 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių.
Senegalas yra Jungtinių Tautų (nuo 1960), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 1995), Islamo konferencijos organizacijos (nuo 1969), Vakarų Afrikos ekonominės bendrijos (nuo 1994), Afrikos Sąjungos (nuo 1963) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
L: T. D. Snipe Arts and Politics in Senegal (1960–1996) New York 1997.
Senegalo konstitucinė santvarka
Senegalo partijos ir profsąjungos