senjorãtas (lot. senioratus), patrilinijinė sosto paveldėjimo forma, pagal kurią pirmumo teisę į aukščiausiąją valdžią turi valdančiosios giminės vyriausias vyriškos lyties asmuo. Nuo kitos patrilinijinės paveldėjimo formos – pirmagimystės – skiriasi tuo, kad monarcho jaunesnieji broliai vertinami aukščiau nei monarcho sūnūs. Šie įgyja pirmumo teisę tik išmirus vyresnei giminaičių kartai. Moterys į valdžią nepretenduoja (į jų vyresniškumą dėmesys atkreipiamas, kai valdovas neturi brolių ir sūnų ir valdžia pereina seserų palikuoniams). Toks paveldėjimo principas tampa itin painus, kai broliai aukščiausiąją valdžią dalijasi rotacijos tvarka. Norint išvengti kandidatų gausos vėlesnėse kartose senjorato teisė taikoma tik valdžiusiųjų giminės narių artimiausiems giminaičiams. Senjoratas palankesnis sūnums, kurie gimė, kai jų tėvai buvo vyresnio amžiaus, nes vyresnieji kartos atstovai dažnai patys nesulaukia, kol išmirs visa prieš juos buvusi karta.
Senjorato ištakos – gimininėje bendruomenėje vyravęs principas, užkertantis kelią giminės valdomo nekilnojamojo turto skaidymuisi. Vidurinių amžių Europoje senjoratas dažniausiai buvo paplitęs ankstyvuoju valstybių gyvavimo laikotarpiu. Giminės galva (senjoras) gaudavo valdyti ekonomiškai stipriausią teritoriją (pavyzdžiui, Lenkijoje – Krokuvos kunigaikštystę) ir reziduodavo sostinėje, jo broliai likdavo daliniais kunigaikščiais ir reziduodavo mažesniuose miestuose. Senjorui priklausė atstovavimo užsienio šalyse, karo skelbimo, sutarčių su kitomis šalimis sudarymo ir kitos išskirtinės teisės (konkrečioje šalyje jos skyrėsi). Tokia tvarka sostas buvo paveldimas Kijevo Rusioje, Piastų valdomoje Lenkijoje, taip pat Čekijoje, Vengrijoje. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Šventosios Romos imperijoje) formaliai valdovas buvo renkamas, bet faktiškai ilgai gyvavo senjoratas, nes monarchu dažniausiai buvo išrenkamas iki tol valdžiusios giminės atstovas. Senjoratas neretai neužtikrindavo valstybės stabilumo (vyresnieji valdovo sūnūs kivirčydavosi su geresnėje paveldėjimo pozicijoje esančiais dėdėmis), todėl ilgainiui šią tvarką keitė principas, pagal kurį sostą paveldi vyresnysis sūnus (vadinamoji salijų teisė). 21 amžiaus pradžioje senjoratas išliko Saudo Arabijoje. Dėl kandidatų į sostą gausos (pirmasis Saudo Arabijos karalius Ibn Saudas susilaukė 37 sūnų, be to, visi pirmos kartos kandidatai yra vyresni nei 70 metų) 2006 čia buvo įsteigta Lojalumo komisija, gavusi teisę spręsti visas valdžios perėjimo Ibn Saudo vaikaičiams problemas.